– Kaip pasireiškia netinkamas seksualinis elgesys? Kas, mokslo požiūriu, yra tinkamas ir netinkamas elgesys?

A. Pranckevičienė: Apie netinkamą seksualinį elgesį galima kalbėti dviem aspektais. Viena jo forma – seksualinis elgesys, nukreiptas į kitus. Jo kriterijai – sutikimo tokiam elgesiui nebuvimas, nesutikimas užsiimti seksualiniais santykiais, jėgos disbalansas, kai žmogus verčiamas užsiimti tokiais santykiais, naudojama fizinė ar psichologinė prievarta. Toks netinkamas elgesys gali būti labai įvairus – nuo žodžių ir netinkamo turinio komentarų tiesiogiai iki žinutės ar pasisakymo elektroninėje erdvėje. Bet visi jie verčia kitą žmogų jaustis blogai, daro emocinę žalą.

Kita netinkamo seksualinio elgesio forma, apie kurią kalbama gerokai mažiau, – netinkamas seksualinis elgesys, kenkiantis pačiam žmogui. Tiesioginės žalos kitiems nėra, tačiau toks elgesys žalingas pačiam juo užsiimančiam žmogui. Tokio netinkamo elgesio pavyzdys – priklausomybė nuo masturbacijos. Šiai netinkamo seksualinio elgesio formai dažnai būdingas sunkumas suvaldyti savo seksualinius impulsus, įkyrus noras kartoti tokį elgesį. Dėl to nukenčia realūs santykiai, kartais jie visai išnyksta, jų nebėra. Žmogus tampa priklausomas nuo savo poreikių patenkinimo.

– Kokios seksualinio elgesio problemos aktualiausios šiandien?

M. Jasulaitis: Yra didelis disbalansas tarp žmonių, besikreipiančių dėl to, kad priekabiaujama prie jų, ir tų, kurie priekabiauja patys. Savo praktikoje dar nesusidūriau su žmonėmis, kurie kreiptųsi dėl to, kad patys priekabiauja. Galbūt mes neturime tokios išvystytos institucinės pagalbos, nukreipiančios žmones priverstinai. O psichoterapeutų darbas ir padeda išvengti nusikaltimų, padaryti taip, kad tie žmonės nežalotų aplink save esančių.

Man tenka susidurti su žmonėmis, kenčiančiais nuo perdėto seksualumo arba, kai kuriais atvejais, dėl seksualumo nebuvimo. Viena iš problemos priežasčių ir gali būti perdėtas domėjimasis seksu, pornografija, su tuo susijusi masturbacija.

Kalbant apie priklausomybę nuo sekso ir priklausomybę nuo pornografijos, mokslininkai ginčijasi, ar toks reiškinys išties yra, ar jo nėra, kokie jo kriterijai. Vienas kriterijus aiškus – tai žalos buvimas arba nebuvimas. Jei žmogus kartais lankosi pornografinėse svetainėse, žiūri erotinius žurnalus ir kartais masturbuojasi, tai yra visiškai normalu. Bet jei masturbacija užsitęsia valandą, jei dėl naršymo pornografinėse svetainėse žmogus negeba ryte išeiti į darbą, kalbama apie priklausomybę ir apie jos gydymą.

– Galbūt netinkamas seksualinis elgesys dažnai tiesiog nesuvokiamas kaip problema?

A. Pranckevičienė: Taip, kritikos nebuvimas – viena pagrindinių problemų. Netinkamą seksualinį elgesį palaikančios ir pateisinančios nuostatos yra vienas iš veiksnių, kuris tai lemia. Jei manoma, kad priversti moterį turėti seksualinių santykių nėra bloga, tai ir daroma. Kodėl žmogus turi kreiptis pagalbos, ypač jei nieko nedaro ir auka, tuo nesiskundžia. Tai pateisinama tiek aplinkos, tiek paties žmogaus, taip besielgiančio.

– Mokslinės informacijos apie netinkamą seksualinį elgesį trūksta. Gal mums tokios temos neaktualios?

M. Jasulaitis: Ruošiantis šiam interviu, mums padėjo Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba. Ji sako, kad ši problema itin aktuali Lietuvai, o aktualumą rodo ne taip jau ir seniai Kaune vykęs pedofilijos skandalas.

Įdomu tai, kad pateikti tarnybos duomenys rodo, kad per institucijos veikimo laikotarpį su priekabiavimu susijusių duomenų nėra. Tokie dalykai nėra registruojami arba dėl jų nereikia daryti psichiatrinių ekspertizių. Tačiau kalbant apie lytinę prievartą prieš vaikus, 1994–2010 m. laikotarpiu, per 16 metų, su tuo susijusių ekspertizių padaugėjo nuo 45 iki 344.

Galbūt dabar žmonės atviresni, jie labiau suvokia, kas ta seksualinė prievarta, dėl jos kreipiasi. Be to, kalbant apie vaikus, skiriama invazinė prievarta ir neinvazinė prievarta. Invazinė prievarta – kai yra lyties organo įsiskverbimas. Neinvazinei prievartai priskiriami grabaliojimas, tapšnojimas, lietimas. Tokius veiksmus, beje, galima būtų priskirti ir priekabiavimui prie suaugusiųjų, ne tik vaikų.

– Taigi duomenų apie netinkamo seksualinio elgesio mastus Lietuvoje kaip ir nėra?

A. Pranckevičienė: Tiesioginių duomenų nėra, turime tik statistiką, kai tai tampa nusikaltimu – kai įvyksta išžaginimas, grubus priekabiavimas. Tačiau tikrąjį mastą turbūt įsivaizduoti ne taip jau sunku. Statistika rodo, kad trečdalis Lietuvos moterų patiria smurtą artimoje aplinkoje. Paprastai tas smurtas mišrus – tai ir fizinė, ir psichologinė prievarta, o su tuo būna sumišęs ir seksualinis smurtas.

Taigi tokio elgesio mastai yra didžiuliai, Lietuvos duomenys nedaug kuo skiriasi nuo pasaulinių duomenų. Pavyzdžiui, JAV tyrimai rodo, kad viena iš keturių mergaičių ir vienas iš septynių berniukų patiria vienokį ar kitokį seksualinį priekabiavimą iki 18 metų. Tai tikrai egzistuoja, bet mes tai gana gerai toleruojame ir pradedame kalbėti tik tuomet, kai tai tampa problema.