100-metės Marijos Narevičiūtės-Bielinskienės unikalūs prisiminimai iš jos studentiško gyvenimo paryškina istorinių mūsų kultūros asmenybių bruožus.

Išgelbėjo šeimą

Vargu ar ponia Marija dabar pasakotų apie Vincą Mykolaitį-Putiną, Kiprą Petrauską ar Vincą Krėvę ir kitus žinomus žmones, jei per Pirmąjį pasaulinį karą ji, septynmetė mergaičiukė, atvariusiems ją su tėvais į miškelį vokiečių kareiviams nebūtų pasakiusi jų gimtąja kalba „Wir wollen nach hause“, t.y. „Mes norime namo“. Ir kareiviai paleido šeimą namo.

Ta patirtis – dėl svetimos kalbos mokėjimo išgelbėta gyvybė – matyt, turėjo įtakos Marijai renkantis specialybę: baigusi Alytaus gimnaziją, ji nutarė studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete.

Kai 1931 m. M.Narevičiūtė-Bielinskienė pradėjo studijas, universitete dėstė daug įžymybių: Juozas Tumas-Vaižgantas, V.Mykolaitis-Putinas, V.Krėvė, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Mykolas Biržiška, Antanas Salys, Levas Karsavinas ir kiti. Senolė iki šių dienų yra išsaugojusi 1931–1934 m. studijų universitete knygelę su dėstytų dalykų pavadinimais, jų vertinimais ir dėstytojų pavardėmis.

V.Krėvės meilė dzūkams

Lenkų kalbą ir bendrą literatūros kursą universitete dėstęs V.Krėvė vadovavo Humanitarinių mokslų fakultetui (1925–1937 m.). Anot M.Narevičiūtės-Bielinskienės, nuo dekano pozicijos priklausė, pavyzdžiui, studentų stipendijos.

Kadangi Marija buvo kilusi iš neturtingos šeimos, išdrįso nueiti pas dekano sekretorių, kuriam išdėstė savo apsilankymo tikslą. Sekretorius patarė Marijai per pertrauką tarp paskaitų prieiti koridoriuje prie V.Krėvės, paimti jį už parankės ir motyvuotai pasakyti savo prašymą.

"Taip ir padariau – paėmiau dekaną už parankės, pasakiau, kad esu, kaip ir jis, dzūkė, išdėsčiau savo prašymą. Jis, dzūkas, puikiai suprato mane, dzūkę, – stipendija buvo paskirta", – prisiminė kaunietė.

Bendros šaknys artino studentus ir dėstytojus. „Mes, studentai dzūkai, ruošdavome dzūkiškas arbatėles su dzūkais dėstytojais. Viena tokia arbatėlė buvo suruošta Laisvės alėjos pradžioje veikusioje valgykloje “Romuva", – pasakojo M.Narevičiūtė-Bielinskienė.

Ir dainavo, ir medžiojo

Kartą studentai nutarė surengti Kalėdų proga koncertą dėstytojams. Renginiui buvo pasirinkta Dzūkijos sostinė, nes ten nemokamai gauta salė Aukštesniojoje miškų mokykloje.

„Koncerte žadėjo dalyvauti ir pats Kipras Petrauskas. Kai Kaune automobiliu atvažiavome paimti K.Petrausko kelionei į Alytų, jis iš savo namų nusileido laiptais ne vienas, o su garsiąja operos primadona Vince Jonušaite-Zauniene ir jiems akompanuoti turėjusiu Valstybės teatro dirigentu Vytautu Marijošiumi“, – susitikimą su anuometėmis scenos žvaigždėmis prisiminė pašnekovė.

Pirmas į Miškų mokyklos salės sceną išėjęs K.Petrauskas pasakė, kad visai netoli nuo šios vietos yra jo tėviškė, todėl jis padainuosiąs „Kur bakūžė samanota“.

Kitą dieną studentai nuėję į patalpas, kur nakvojo pakviestieji dainininkai, ir pasiteiravo, kiek liko skolingi už koncertą. „Tuo metu K.Petrauskas sėdėjo ant kėdės, o V.Zaunienė mėgino iš nugaros pusės žirklėmis įkirpti dainininkui per ankštą marškinių apykaklę. Kai ši operacija buvo baigta, K.Petrauskas atsistojo ir, pabučiavęs man į skruostą, pasakė: “Va, kiek jūs skolingi. Galit eiti", – netikėtą solisto poelgį prisiminė senolė.

Studentų svečiai Dzūkijoje užtrukę kelias paras, nes K.Petrauskas neištvėrė nepamedžiojęs.

Varžėsi dėl dėmesio

Universitete draudžiamojo laikotarpio ir naujųjų laikų lietuvių literatūros istorijas 1934 m. dėstė studenčių labai geidžiamas jaunas V.Mykolaitis-Putinas.

„Tai buvo aukštas, gražus jaunuolis, neseniai atsisakęs kunigystės. Mes, merginos, juo žavėjomės ir, trokšdamos buvusio kunigo dėmesio, per paskaitas okupuodavome priešakinius suolus, kad būtume arčiau dėstytojo. Deja, V.Mykolaitis-Putinas paskaitas skaitydavo, nepakeldamas akių ar net užsimerkęs“, – teigė ponia Marija.

1937 m. ištekėjo už žinomo architekto Felikso Bielinskio – dabartinės J.Gruodžio konservatorijos, S.Nėries vidurinės mokyklos, „Kauno vandenų“ administracinio ir kitų pastatų autoriaus. Sutuoktinis buvo pažįstamas su S.Čiurlionienės-Kymantaitės dukters Danutės Zubovienės šeima, tad Bielinskiai vasarodavo nuomojamuose kambariuose su Zubovais kunigų pamėgtame Kretkampyje, netoli Vilkijos.

„Štai ten artimiau susipažinau su savo buvusia bendro lietuvių kalbos kurso dėstytoja S.Čiurlioniene-Kymantaite. Kartą ji, prižiūrėdama Kretkampyje savo anūką Kastį (taip artimieji vadino Danutės sūnų Kastytį), pakvietė mane arbatos, o po to – rinkti jos mėgstamų kadagių uogų, nors man labiau rūpėjo grybai“, – prisiminė ponia Marija.

Itin vertino raganes

Daugiau nei 80 metų išgyvenusi Kaune pašnekovė save laiko kauniete. Ją, perkopusią 100 metų slenkstį, nuosavame name kasdien lanko vienas likęs gyvas iš keturių jos sūnų – Algirdas. Įdomu tai, kad keturi ponios Marijos sūnūs – tai dvi dvynukų porelės.

Ponia Marija labai laikosi režimo, priima svečius tik jos nurodytu laiku. Tokios griežtos dienotvarkės šaknys, matyt, siekia tarpukario laikus, kai ji, baigusi studijas, po trejų metų buvo paskirta Kaišiadorių gimnazijos inspektore.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Marija beveik 20 metų dirbo „Vagos“ leidykloje, iš kurios anksti išėjo į pensiją auginti anūko ir anūkėlės bei savo mylimų gėlių.

„Mama ypač vertino įvairių rūšių raganes. Be to, daug dėmesio skyrė namo aplinkos grožiui puoselėti, už tai yra pelniusi ne vieną oficialų apdovanojimą“, – priminė šimtametės sūnus A.Bielinskis, pasidžiaugęs, kad jo anūkė Ieva pasuko senelio keliu – pasirinko architektės kelią.