Išsiruošus į Dieveniškių istorinį regioninį parką reikia turėti asmens tapatybės dokumentą. Tai turbūt vienintelė vieta Lietuvoje, kur dokumento prašo ne kertant sieną: Lietuvos pasieniečiai turi Širvių kontrolės postą, itin akylai prižiūrimame vos 2,5 kilometro ruože, kuriuo Dieveniškių kraštas, lyg į Baltarusiją įsiterpęs pusiasalis, jungiasi su pagrindine mūsų šalies teritorija. O keliaudami po Dieveniškių kraštą valstybinę sieną matysime dar ne kartą.

Šis kraštas - savito kraštovaizdžio, kalvotas, be ežerų, turtingas gamtos ir kultūros paveldo vertybių. Ypač vertingos čia užsilikusios baltiškosios, dzūkiškosios ir aukštaitiškosios etnokultūros liekanos. Šiose žemėse nebuvo paskutiniojo ledynmečio. Parko teritorija priklauso priešpaskutinio apledėjimo suklostytai Ašmenos aukštumai. Kur ilgą laiką buvo ledyno pakraštys, ten reljefas ypatingai nelygus, kalvotas. 

Paskutinio apledėjimo ledynų apsuptą Ašmenos aukštumą tūkstančius metų kaustė gilus pašalas. Klimatui truputį pašiltėjus ir pradėjus ledynams tirpti, šiltuoju metų laiku paviršiuje pašalas aptirdavo, viršutinis sluoksnis labai pakito: uolienos sparčiai dūlėjo, sumažėjo molingų dalelių, dirvožemis tapo labai smėlėtas. Todėl šiandien žemės čia yra smėlėtos, nederlingos. Parko plotas – apie 8600 hektarų, miškai užima kiek daugiau nei pusę jo. Parko teritorijoje gyvena apie du su puse tūkstančio žmonių. 

Jų protėviai išsilaikė šiose vietose, per kurias įvairiais istorijos tarpsniais perėjo įvairiausių svetimtaučių kariuomenės. Tai dabar primena parko lankytojų centre eksponuojamos monetos, surastos šios žemės pakelėse. Nors nuo sostinės tėra apie 80 kilometrų, atvykus apima kažkoks ramus praeities dvelksmas. Čia tūkstantmečiai pilkapynai, mitologiniai ir su iškaltais simboliais akmenys, galingi seni ąžuolai. Archajiški gatviniai kaimai su mielais gėlių darželiais po langais, traukiami arklių vežimai. Dar - vaizduotę kaitinantys pasakojimai apie paslėptus didžiulius Napoleono armijos ir pranciškonų vienuolių lobius. Tačiau didžiausia vertybė, pasak Dieveniškių istorinio regioninio parko direktoriaus Roberto Jomanto, yra paprasti, nuoširdūs šio krašto žmonės.

Parko upės mažos, nėra vandeningos. Šiaurine ir rytine jo dalimi teka vienintelė didesnė, srauni, vingiuota upė, kurios vanduo net per karščius tebūna 12-13 laipsnių. Tai Gauja su savo intakais Verseka, Berželiu, Drukupe. Platus jos slėnis, vingiuojančios upės kilpos kai kur pertraukiamos, taip susidaro senvaginiai ežerėliai. Kai kurios jaunesnės senvagės dar gilios, kitos beužželiančios. 

Upės slėnis pasižymi ypač didele gamtinių buveinių įvairove. Gaujos kraštovaizdžio draustinio teritorijoje prie Kalvių kaimo įrengtas Gaujos mokomasis takas, kurio tikslas – pristatyti visuomenei ypač vertingą Gaujos upės slėnį. Juo eidami sužinome, kad nederlingus, rūgščius ir gana drėgnus plotelius pamėgo į susivėlusį kailį panašūs briedgaurynai. Aukštesnėse upės salpos vietose - vidutinio drėgnumo dirvožemį mėgstančių augalų formuojamos, vadinamosios mezofitų pievos.

Tai vienos iš spalvingiausių ir rūšimis turtingiausių pievų, kuriose visą laiką kas nors žydi. Upėje iš Lietuvoje globojamų žuvų aptinkamas margasis upėtakis ir kiršlys, taip pat paprastasis kūjagalvis. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Gauja įtraukta į sudarytą lašišinių upių sąrašą, kuriose margųjų upėtakių neršto metu nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d. mėgėjų žvejyba uždrausta.

Vieteles, kuriose drėgnos vietos keičiasi su sausomis, gausu slėptuvių ir maisto, pasirenka paprastoji angis - vienintelė nuodinga Lietuvoje gyvatė. Parke ji gana įprasta.

Parke užregistruoti 93 rūšių paukščiai. Aptikta net 13 į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų paukščių rūšių. Gaujos kraštovaizdžio draustinyje gyvena 11 į šią knygą įrašytų paukščių rūšių. Prie upės sutinkamas ir vienas gražiausių Lietuvos paukščių, smulkių žuvelių medžiotojas – tulžys. Stakų kraštovaizdžio draustinyje rasta beveik 500 augalų rūšių. Gaujos slėnyje identifikuota beveik 600 vabzdžių rūšių, daugiausia drugių – 237 rūšys. 

Drugelis yra pavaizduotas ir parko emblemoje. Čia gyvena 9 Lietuvos raudonosios knygos drugių rūšys, viena iš jų ypač saugotina – šiaurinis auksinukas - viena rečiausių Lietuvos dieninių drugių rūšių (žinomos vos 5 radvietės).  Aplinkinių gyventojų liudijimu, upės slėnį kartais aplanko briedžiai ir vilkai, tačiau nuolat čia gyvena lapės, stirnos, kiškiai, šernai. Geriausias sąlygas turi pusiau vandens žinduoliai: bebrai, ūdros, kanadinės audinės. 

Iš senųjų laikų išlikęs įspūdingas Grybiškių ąžuolas - valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Ąžuolo kamieno apimtis beveik 5 m, skersmuo apie 1,6 m, aukštis apie 26 m. Įspūdingai atrodo žaliomis samanomis apžėlę jo šakos. Prie šio ąžuolo 1971 metais  buvo surastas didžiausias Lietuvos baravykas, kuris įregistruotas Lietuvos rekordų knygoje. Milžino svoris buvo 3 kg, kepuraitės skersmuo beveik pusmetris. 

Pagal apytikrius paskaičiavimus Grybiškių ąžuolui apie 1000 metų. Galiūnas medis aptvertas tvorele, kurios viršų puošia baravykų kepurės iš medžio. Tačiau ir tokiame ramiame kampelyje kažkam jos užkliuvo – kelios nuplėštos ir numestos žemyn. Gal pavydėjo to didžiulio baravyko? Stakų ąžuolas - taip pat valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Ąžuolo kamieno apimtis 4,90 m, skersmuo apie 1,6 m, aukštis apie 24 m. Pagal apytikrius paskaičiavimus šiam galiūnui taip pat apie 1000 metų.

Ąžuolų ratu apaugęs ir vienintelis parke Bėčionių piliakalnis, kylantis Gaujos krante. Čia rasta lipdytos keramikos brūkšniuotu ir lygiu paviršiumi. Tai seniausias žinomas archeologijos paminklas Dieveniškių apylinkėse. I tūkstantmečio viduryje Poškonyse gyvenusi bendruomenė savo mirusiuosius laidojo Poškonių pilkapyne. Tokie įvairaus dydžio I tūkstantmečio vidurio - II tūkstantmečio pradžios pilkapiai, sukrauti iš akmenų arba supilti iš smėlio, yra gausiausia įvairiose šio krašto vietose paplitusių paminklų grupė. Už dabartinės sienos su Baltarusija, etninėse lietuviškose žemėse, taip pat yra panašių pilkapių.

Neretai Dieveniškių apylinkių pilkapynai išsidėstę šiaurės – pietų kryptimi. Manoma, kad tai gali būti susiję su protėvių tikėjimu, jog pomirtinis pasaulis - dausos yra pietuose, ten kur veda Paukščių takas. Dar XIX–XX a. Dieveniškėse buvo laikomasi daug senovinių papročių, susijusių su mirusiaisiais: tikėta, kad mirusiesiems per laidotuves ir minėjimus (diedus) reikia duonos ir mėsos aukų, prieš iškilmingą diedų vakarienę reikia eiti į pirtį, susėdus valgyti, iš rankų į rankas ratu siųsti uždegtą žvakę, pirmuosius valgio kąsnelius mesti po stalu. Įdomu, kad Dieveniškių pilkapyne stovi žmogaus rankų apdorotas akmuo, vadinamas Moku, o tolėliau miško samanose guli akmenys su paslaptingomis žymėmis.  

Dar viena reikšminga krašto paveldo dalis - gatviniai kaimai. Čia nėra vienkiemių. Dieveniškių regiono paminkliniai kaimai įsikūrė Valakų reformos metu, kai kaimų žemės buvo skirstomos taisyklingos formos masyvais, padalytais į tris sėjomainos laukus, o šie - į rėžius („šniūrus"). Neilgoje juostoje Gaujos slėnyje ir kalvotose vietose tarp Poškonių ir Dieveniškių yra išsidėstę 13 gatvinių kaimų, kurie sudaro 3 arti vienas kito esančių kaimų grupes. Didžiausią gatvinių kaimų grupę sudaro 7 kaimai. 

Juose sodybų skaičius iš pradžių buvo daug mažesnis, tačiau skaldantis šeimoms, valakai susmulkėjo į pusvalakius, ketvirtininkus, aštuntininkus. Žemės rėžis, kuriame stovėjo sodybos trobesiai, vadintas sėdzimu. Valakų reforma nustatė kaimo ir sodybos planavimo taisykles: gatvė yra pagrindinė kaimą jungianti ašis, prie gyvenamojo namo yra „švarusis" kiemas (atšlaimis) ir ūkinis kiemas prie kluono (kluoniena).

Gyvenamieji namai statyti galu į gatvę, vienoje eilėje su tvartais, sodybos užstatymą gilumoje užbaigdavę kluonai. Atstumas tarp trobesių priklausė nuo rėžių dydžio. Dėl siaurų rėžių teko taupyti žemę, turėti tik būtiniausius gyvenimui ir ūkiui pastatus: namą, tvartą, svirną, kluoną. O ir tuos į vieną liniją statė, glaudė vieną prie kito. 

Taip susiformavo ypatingas trobesių statymo būdas - sujungiant pirkią su tvartu (ar kelis tvartelius) po vienu stogu, vadinant tai „rūmu“. Svirnai nedideli, kvadratinio plano pastatėliai su priesvirniu ir keturiomis kolonėlėmis priekyje. Įspūdingiausi kaimų statiniai - klojimai, iš tolo išsiskiriantys dydžiu. Kluonas - monumentaliausias, beveik kvadratinio plano statinys su dideliais dvivėriais vartais iš galo.

Poškonių senumą rodo archeologiniai paminklai: už kilometro į pietryčius nuo kaimo yra išlikę 24 pilkapių grupė, datuojama V-VI a. Istorijos šaltiniuose Poškonys pirmą kartą minimi 1713 m. LDK aktuose. Architektūriniu ir istoriniu požiūriu vertinga yra senoji gatvė, sodybos statytos XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje.

Rimašių kaimo sodybos įsikūrusios kairiajame Gaujos krante, atkartoja jos vingį. Jie minimi 1744 m.  Kaimo žemė buvo suskirstyta į tris laukus, šie - į gabalus, o gabalai - į rėžius. Kiekvienas rėžis turėjo savo pavadinimą - Dvarnos, Siaurutės, Plačiosios, Kamša, Margiai ir kt. Tai padėjo orientuotis į daugelį rėžių suskirstytuose laukuose (vienam ūkininkui priklausė 15 ir daugiau rėžių). Sodyboms skirta buvo pietinė į Dieveniškes pusė, kadangi šiaurinėje plytėjo klampi pelkė. Dėl gamtinių sąlygų susiklostė tipiška vienpusė gatvinė rėžinė kaimavietė, gatvė grįsta akmenimis. Einant gatvele pro senovines patamsėjusias, bet tokias jaukias trobas iš karto į akis krito vienas namas, išsiskiriantis iš viso kaimo. Išsiskyrė jis naujomis, plastikinėmis dailylentėmis apkaltomis sienomis, ryškiu stogu. 

Sako, vos ne per savaitgalį taip jį „renovavo“. Kadangi toks remontas sudarkė ne tik šį namą, bet ir viso senojo kaimo vaizdą, parko direkcija kreipėsi į gyventoją, įtikinėjo, o paskui teko per teismą reikalauti gražinti autentišką išvaizdą. Teismas ir priėmė tokią nutartį, tačiau kol kas ji nevykdoma. Pasak Dieveniškų istorinio regioninio parko direktoriaus R. Jomanto, tokiais atvejais žmonės aiškina, kad remontuoti buvo būtina, o medžiagas pasirinko pigesnes, nes ir taip pinigų neturi. Tačiau tokiu būdu ne tik sudarkomas pastatas, bet jam net pakenkiama, vietoj atnaujinimo. Medinis namas, taip apkaltas plastiku, drėksta ir šunta, nesivėdina jo sienos. 

Lyg žmogus prakaituotų su pigiais sintetiniais drabužiais karštą, saulėtą dieną. Turėtų būti įstatymais numatyta galimybė tokiais atvejais kompensuoti savininkui skirtumą tarp pigiausių ir tinkamų remontuoti namus saugomose teritorijose medžiagų kainos. Deja, ne pirmi metai vyksta išvažiuojamieji posėdžiai šia tema, kuriamos aukšto lygio darbo grupės, diskutuojama, o žmogus, turintis nuosavybę saugomuose etnografiniuose kaimuose, pagal savo supratimą daro „euroremontus“.

Žižmų kaimas, įsikūręs prie Gaujos upės intako Berželio, istoriniame dokumente minimas 1737 m., nurodoma, kad kaime gyveno 7 šeimos. Prieš panaikinant baudžiavą, kaimavietė jau buvo visiškai susiformavusi. Prieš Antrąjį pasaulinį karą kaime veikė „Ryto“ draugijos globojama privati 4 klasių pradžios mokykla, Šv. Kazimiero draugijos skyrius, buvo lietuviška skaitykla. Jo istorijoje yra ir toks žiaurus atsitikimas: lenkų Armija Krajova kareiviai čia šiaudais aprišo ir sudegino valstietį vien už tai, kad jis lietuviškai atsakė į pasisveikinimą.

Išvaikščiojus senuosius gatvinius kaimus ir pabendravus su nuoširdžiais jų žmonėmis, reikia pasukti į patį pasienį, kur ant kalvos iškyla Norviliškių pilis. Ją XVII a. seno dvaro vietoje pastatė turtingas Rytprūsių pirklys Vaitiekus Šorcas, įsimylėjęs ir vedęs vietos gražuolę grafaitę Daratą Zienovičiūtę.

Parko lankytojų centre veikia turtinga ekspozicija apie Dieveniškių krašto praeitį. Čia galima pamatyti unikalių daiktų, pavyzdžiui medines rankines girnas, kuriomis apdirbdavo grikius. Ypač gausi audėjų darbų kolekcija, supažindinanti su įvairiausiais raštais, audimo įrankiais. Dieveniškių apylinkėse ilgiau nei kitose srityse vilkėta namie austais drabužiais – dauguma jais rengėsi iki XX amžiaus vidurio, o ir pokario metais neretai dar siūdinosi drabužius iš namie austų audinių. 

Pasakojant apie tai, atkreipė mūsų dėmesį, kad audimo staklės šiame krašte buvo daromos mažesnės, nei kituose Lietuvos regionuose, ir tautinės juostelės - siauresnės. Nes labai jau neturtingas buvęs šis kraštas. Tačiau dabar po jį keliaujant kiek lobių galima atrasti...