– Kas yra Europos Audito Rūmai ir kokia šios institucijos funkcija?

– Pradėčiau nuo kitos institucijos – valstybės kontrolės. Remiantis Konstitucija, tai yra aukščiausia nepriklausoma audito institucija, kuri audituoja Lietuvos valstybės pinigus, turtą ir valstybinių institucijų veiklos efektyvumą. Visos šalys turi aukščiausias audito institucijas, tik ne visur aukščiausias tų institucijų pareigūnas yra vienas. Kartais būna kolegija ir tuomet institucija vadinama rūmais, o kartais ir tribunolu. Tribunolo sąvoka kyla iš to, kad ši institucija iš esmės yra panaši į teismą, tik jos sprendimas ar verdiktas nereiškia, kad, vaizdžiai tariant, vienam nukirsime galvą, o kitą pasodinsime į kalėjimą. Sprendimai yra kitokio pobūdžio – pateikiama analizė ir rekomendacijos tiems audituojamiems asmenims, kurie jas privalo vykdyti.

ES taip pat turi aukščiausią audito instituciją – Europos Audito Rūmus. Jie yra nepriklausomi nuo kitų Bendrijos institucijų ir ES šalių narių. Be to, Rūmai nėra, sakykime, viršesnė institucija už nacionalines audito institucijas. Visos audito institucijos ar audito kompanijos yra nepriklausomos. Tai yra labai svarbi sąlyga, kad auditorių darbas būtų efektyvus. Auditorius turi pateikti nepriklausomą išvadą ir pasiūlyti, kaip pastebėtus trūkumus ištaisyti.

Europos Audito Rūmai yra kolektyvinis organas su 28 audito teisėjais, kurių kiekvieną atrenka ES valstybė narė ir patvirtina Bendrijos institucijos. Tie žmonės duoda iškilmingą pasižadėjimą Europos Teisingumo Teismui, kad atstovaus ES interesams ir nepriiminės jokių nurodymų iš jokių valstybių.

Europos Audito Rūmai, kitaip nei kiti teismai, ten dirba tik teismo tarnautojai, turi ir tyrimo padalinius, kuriuose dirba auditoriai. Juose darbuojasi apie 750 auditorių, taip pat yra nemažai vertėjų, mat Rūmai, kaip bet kuri ES institucija, dirba Europos piliečiams 24-iomis kalbomis. Visi mūsų sprendimai, visi oficialūs dokumentai yra publikuojami 24-iomis ES oficialiomis kalbomis.

Pagrindinė Audito Rūmų atsakomybė, jei remsimės ES sutartimi, yra audituoti Bendrijos biudžeto pinigus. Bet yra ir papildomų atsakomybių: auditoriai vertina ES lėšų panaudojimo ir politikų vykdymo efektyvumą, taip pat atskirų ES institucijų veiklos efektyvumą. Nors neturime teisės audituoti ES valstybių narių vyriausybių, atsižvelgus į tai, kad 20 proc. ES biudžeto, o jis sudaro apie 140 mlrd. eurų per metus, išleidžia Europos Komisija, o likusieji 80 proc. yra valdomi kartu ES institucijų ir Bendrijos valstybių narių, tai natūralu, kad mūsų žmonės taip pat atlieka auditus ar tyrimus ES valstybėse narėse.

Siekiame užimti tokią, sakykime, horizontalią poziciją, įžvelgti bendrus dėsningumus. Tačiau, jei randame ką nors tokio, kas reikalauja įsikišimo – beje, kartais nepakanka tik auditorių įsikišimo, tenka prašyti ir teisėsaugos pagalbos – mes nesustojame ir atitinkamai reaguojame.

– Aukščiausiems Lietuvos pareigūnams pristatėte 2016 m. ES Audito Rūmų ataskaitą. Kas iš to dokumento yra aktualu Lietuvai?

– Ataskaita yra plati. Tai yra maždaug 320 puslapių dokumentas. Ir kiekviena ES valstybė narė gali ten atrasti tai, kas aktualu jai. Tačiau tam, kad suvoktume tikrąją tos ataskaitos reikšmę Lietuvai, pirmiausia reikia įsivaizduoti ES biudžetą. Kaip jau sakiau, metinis ES biudžetas siekia maždaug 140 mlrd. eurų. Būtent šie pinigai yra tie, kuriuos mes audituojame ir apie kurių panaudojimą rengiame metinę ataskaitą.

Nei mes, nei mūsų kaimynai – latviai, estai, nei, sakykime, vokiečiai nesuinteresuoti, kad šie pinigai būtų iššvaistyti.

Dažnai girdime, esą ES yra brangus projektas, esą tai tėra pinigų švaistymas. Klausiama, ar iš tiesų europiečiams to (ES – aut. past.) reikia? Ypač garsiai ši kritika nuskambėjo "Brexit" referendumo išvakarėse. Labai paprastai paskaičiavus, vienam ES piliečiui Bendrija kainuoja 267 eurus per metus. Tai yra maždaug 0,73–0,75 euro per dieną. Maždaug tiek kainuoja rytinės kavos puodelis. Bet kiek daug didelių ir svarbių darbų yra nuveikiama už šiuos pinigus: nuo mokslinių tyrimų iki sanglaudos politikos. Struktūriniai fondai, kurie ateina į Lietuvą, taip pat yra ES pinigai. Be abejo, europiečiai prie ES biudžeto prisideda skirtingai, pagal jų valstybių ekonominį pajėgumą. Kalbant apie Lietuvą, kiekvienam mūsų šalies piliečiui ES atsieina dar mažiau – po pusę kavos puodelio. Kasmet vienas lietuvis sumoka į ES biudžetą apie 135 eurus (iš viso Lietuva sumoka apie 400 mln. eurų). Drauge su kitų valstybių piliečiais mes formuojame tą milžinišką katilą, iš kurio, pavyzdžiui, 2016 m. Lietuva gavo 1,477 mlrd. eurų. Ar mums tų pinigų reikia? Pažvelkime į 2018 m. Lietuvos biudžeto projektą, praėjusią savaitę pristatytą Seime. Mūsų biudžeto pajamos – 9,075 mlrd. iš jų ES lėšos – 2,34 mlrd. Taigi net 26 proc. mūsų biudžeto sudaro ES lėšos. Tai yra milžiniška suma. Ar mes suinteresuoti, kad kokie nors piliečiai, pasišovę įsisavinti, tiksliau, pasisavinti tas lėšas, jas iššvaistytų? Ko gero, ne. Nei mes, nei mūsų kaimynai – latviai, estai, nei, sakykime, vokiečiai nesuinteresuoti, kad šie pinigai būtų iššvaistyti. Dėl to yra sutartos taisyklės, kam konkrečiai tie pinigai gali būti panaudoti. Šioje vietoje Europos Audito Rūmai (ir ne tik jie, nes yra ir atitinkamos audito institucijos ES šalyse narėse) labai kruopščiai žiūri, ar tų susitarimų yra laikomasi. Ir jeigu aptinkamos klaidos, apie jas pranešama.

Dažniausia problema yra net ne pinigų švaistymas. Pavyzdžiui, vykdant tam tikrą projektą žmonės finansuoja ES lėšomis truputį daugiau, nei priklauso pagal visų šalių susitarimą. Nors jie ir nepadarė nieko blogo – tarkime, iš tiesų reikėjo papildomo pastato, reikėjo privažiavimo kelio ar pan. – tai privalo būti padaryta arba už šalies biudžeto lėšas, arba už privačias lėšas. Mes į šiuos dalykus rimtai žiūrime.

Kita vertus, reikėtų pripažinti, kad situacija pagerėjo. Tai konstatavo ir Audito Rūmai, rengdami 2016 m. ataskaitą. Kaip mokykloje, kai auditoriai audituoja finansus – pasižiūri jų išleidimo tinkamumą, teisėtumą, registracijos tikslumą ir t.t. – jie, matydami bendrą vaizdą, parašo tam tikrą pažymi. Tas pažymys vadinasi nuomone. Tai ir yra Audito Rūmų verdiktas. Nuomonė gali būti palanki – tai reiškia, kad klaidų yra, nes jų visuomet pasitaiko, bet jų lygmuo yra priimtino dydžio, kad neiškreiptų bendro paveikslo ir nepaneigtų pačių pinigų panaudojimo tikslingumo. Žemesnis lygmuo yra sąlyginė nuomonė – tai nėra palanki pozicija, kadangi kartais randama ir gana rimtų trūkumų, bet tai nėra tragiška padėtis. Na, o jei padėtis tragiška, nuomonė būna neigiama.

Audito rūmai apie ES biudžetą teikia savo išvadą nuo 1994 m. Ir visą laiką išvada apie biudžeto išlaidas buvo neigiama, t.y. pati žemiausia. Šie metai yra pirmi, kai pateikėme sąlyginę išvadą. Kitaip tariant, mokinys gavo vienu balu aukštesnį pažymį. Vadinasi, bendromis jėgomis per tą ketvirtį amžiaus vis dėlto pavyko įvesti gana padorią ir jau iš dalies priimtiną ES finansų tvarką. Be abejo, įvairios sritys skiriasi: kalbant apie administravimo išlaidas, o ES struktūrose dirba virš 40 tūkst. darbuotojų, jiems atlyginimai mokami tvarkingai, ES institucijos yra finansuojamos teisingai ir ten klaidų beveik nėra. Taip pat aukšto klaidų lygio nėra kalbant apie tiesiogines išmokas žemdirbiams. Bet kai vykdomi projektai, kuriuos finansuoja pats projekto vykdytojas, o vėliau jis teikia paraišką kompensuoti išlaidas, ten klaidų lygis, deja, siekia apie 4 proc., nors sutartinis kritinis lygmuo – 2 proc., skaičiuojant eurais.

Vis dėlto, kaip jau sakiau, Komisija atliko didelį darbą. Kitaip tariant, piniginius reikalus mes susitvarkėme tikrai neblogai.

Reikėtų pridurti, kad greta metinės atskaitos apie ES biudžetą, Audito Rūmai atlieka ir veiklos auditus. Tai yra antroji reikšminga mūsų darbo dalis. Nors pinigai gali būti išleisti laikantis visų taisyklių, yra ir kita medalio pusė – pavyzdžiui, naujai nutiestu keliu kur nors Lietuvos provincijoje per dieną pravažiuoja vos šeši automobiliai. Kelias nyksta dėl gamtinių ar kitų sąlygų ir jį reikės remontuoti. Kiek kainuos Lietuvos biudžetui (ne ES, o Lietuvos biudžetui) tų šešių automobilių pasivažinėjimas tuo keliu? Jeigu tam tikru keliu važiuoja daug automobilių, jei sutrumpėja atstumas iš taško A į tašką B ir t.t., tai akivaizdi ekonominė nauda. Bet yra projektų, kurių ekonominė nauda abejotina.

Pavyzdžiui, Audito Rūmai atliko jūrų uostų analizę, kurių plėtra buvo įgyvendinta ES lėšomis. Rasta akis draskančių dalykų, kai buvo investuotos milžiniškos lėšos, o uostų statyba, regis, tebuvo tik politinis sprendimas, nepagrįstas jokia ekonomine logika. Matome ir ne vieną oro uostą, kuris stovi kartais net neatidarytas, nes nėra kas ten skraidys.

Turime su tokiais dalykais kovoti. Ir auditoriai paprastai yra tie pirmieji blogiukai, kurie pasako, kad šis projektas – neefektyvus, kad ekonominės naudos nėra. Taigi nors pinigai išleidžiami tinkamai, bet rezultatas negeras.

Vienas naujausių pavyzdžių yra Audito Rūmų ataskaita, kurią aš pristačiau žemės ūkio ministrui ir Seimo Kaimo reikalų komitetui. Ši ataskaita yra apie ES paramą jauniesiems ūkininkams. Auditoriai nustatė (konkrečiai Lietuva nebuvo tarp analizuotų valstybių, tačiau bendras dėsningumas išryškėjo), kad ši parama, kuri teoriškai turėjo leisti pasikeisti kartoms žemės ūkyje, nepadėjo pasiekti tikslo. Ir tai ypač reikšminga dabar, nes kitų metų viduryje Europos Komisija pateiks pasiūlymus dėl naujausios finansinės perspektyvos. Dabartinė finansinė perspektyva yra suderėta, pinigai yra leidžiami, o Audito rūmai, be abejo, žiūri, ar politikų tikslai – nuo mokslo finansavimo iki ekonominės valdysenos – pasiekti. Tačiau dėl naujosios perspektyvos kyla daug klausimų. Pirmiausia dėl to, kad naujoji perspektyva, sakykime, liūdina dėl pajamų dalies. Viena šalis, didelė šalis, kalbu apie Didžiąją Britaniją, kuri įnešdavo daug pinigų į bendrą ES krepšelį, traukiasi. Ir tai, kaip planuojama, įvyks 2019 m. kovo pabaigoje. Taigi atsiveria didelė skylė, kalbant apie pajamas. Kaip su mažesne suma finansuoti išaugusius poreikius? Yra du keliai: pirma, reikia pasižiūrėti, ar tai, kam mes šiuo metu išleidžiame pinigus, yra efektyvu. Reikia pamąstyti, kur yra tos sritys, kurios duoda didžiausią europinę pridėtinę vertę.

Antra, kas yra ypač aktualu ir Lietuvai, kuri, remiantis 2016 m. Eurostato duomenimis, jau yra pasiekusi 75 proc. ES ekonominio išsivystymo vidurkį, tai ji tarsi praranda teisę į tas dideles sanglaudos politikos lėšas. Kitaip tariant, tie 26 proc. netrukus susitrauks iki 10, o galbūt net 7 proc. Ką mes darysime, juk jau įsibėgėjome finansuoti daug ką? Mintis, kuri Lietuvoje jau yra taikoma ir gan sėkmingai, ir kurią dabar palaiko vis daugiau sprendimų priėmėjų ES, yra pasitelkti finansines priemones ar, kaip dar sakoma, finansų inžineriją. Tai reiškia, kad biudžeto pinigai yra skiriami ne kaip subsidija konkrečiam projektui, kaip dažniausiai būdavo iki šiol su ES lėšomis, o dalis paramos suteikiama grąžintinai.

Pavyzdys – daugiabučių renovacija: viena dalis finansavimo yra dotacija, kita dalis – palaipsniui susigrąžinama taupant šilumą. T.y. žmonėms nebereikia mokėti už šilumą tiek daug, kiek anksčiau, tačiau jie sumoka truputį daugiau, nei reikėtų už tą šilumos kiekį, koks faktiškai sunaudotas. O tas skirtumas grįžta į fondą, iš kurio buvo išmokėtas, ir gali būti panaudotas dar kartą.

Lietuva, kaip ir daugelis kitų sanglaudos politikos pinigais besinaudojančių šalių, dabar turi unikalią galimybę akumuliuoti šiuos pinigus ir panaudoti juos ne vieną, o du, tris, šešis ar kiek nori kartų, taip skatinant visuomenei svarbių projektų įgyvendinimą. Turiu galvoje tuos projektus, kurių įgyvendinimas privačiomis lėšomis būtų sunkiai įsivaizduojamas. Juk matome, kad daugiabučių renovacija vien privačiomis lėšomis yra sunkiai įsivaizduojama. Be valstybės pagalbos niekas pernelyg ir nepajudėjo.

Visos šios priemonės yra labai svarbios. Audito Rūmai jas nagrinėja. Pavyzdžiui, esame priėję prie išvados, jog būtų gerai, kad viešųjų lėšų injekcija pritrauktų ir kreditinius išteklius iš privataus sektoriaus. Tarkime, komerciniai bankai (remdamiesi grąžintiniu principu) finansuotų bent dalį projekto, kuris gavo dalinį viešąjį finansavimą, ir visas projektas būtų įgyvendintas. Deja, bankai ir kitos finansinės institucijos kol kas baiminasi dalyvauti projektuose, kurie iš dalies yra finansuojami ES ar valstybių viešosiomis lėšomis. Matyt, dar reikės padaryti nemažai darbų, norint įtikinti privatų sektorių dalyvauti tokiuose projektuose.

– Pernai Audito Rūmai paskelbė ataskaitą, kurioje įvertinta, kaip panaudojama ES finansinė parama Lietuvos, Slovakijos ir Bulgarijos atominėms elektrinėms uždaryti. Rūmai pasiūlė nuo 2020 m. nebetęsti šių reaktorių uždarymo finansavimo programų. Ar dėl to turėtume sunerimti?

– Auditorių nuomonė buvo griežta. Jie pastebėjo, kad po 2020 m., tiksliau, kalbant apie naująją finansinę perspektyvą, toks finansavimo modelis, koks šiuo metu yra – atskira eilutė biudžete, kur padarei išlaidas ir atnešei pateisinamuosius dokumentus, o tada gauni kompensaciją – negali būti tęsiamas.

Auditoriai pasigedo rezultatų įvertinimo ir vykdomų projektų (atominių elektrinių uždarymo – aut. past.) dalių kokybiškumo kriterijų. Jie pastebėjo, kad nuo projekto pradžios smarkiai nusikėlė projekto pabaigos terminai ir išaugo biudžetas.

Galime nagrinėti priežastis, dėl ko taip nutiko. Nors tai, sakyčiau, nėra mano uždavinys, o ir tų priežasčių yra įvairių – pavyzdžiui, projekto unikalumas, nes dar neturime daug patirčių laidojant atominį kurą ir t.t. Vis dėlto auditoriai padarė tokias išvadas, o kokie bus politiniai sprendimai, parodys laikas. Kad ir kaip būtų, naujosios finansinės perspektyvos projektavimas yra derybų tarp valstybių narių objektas bei sutarimo tarp ES Tarybos ir Europos Parlamento objektas. Audito rūmų rekomendacijos tėra rekomendacijos.