Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas neatgrasė užsieniečių nuo žemės pirkimo Lietuvoje, nes jie to nedarė ir anksčiau, tačiau apsunkimo žemės įsigijimą patiems lietuviams, pastebi ekspertai. Pasak Žemės savininkų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininko Kęstučio Mozerio, sudarytos sąlygos padėtį palengvina tik jau ūkininkaujantiems asmenims.

„Buvo uždėti dideli apribojimai ne tik užsieniečiams, bet ir Lietuvos piliečiams. Reikia įvykdyti sudėtingus reikalavimus. Pirma, reikia turėti išsilavinimą, ūkininkavimo patirtį ir t. t. Žinoma, labai susiaurėja žmonių, kurie galėtų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, ratas. Taip pat mažėja konkurencija, sudaromos lengvatinės sąlygos susipirkti žemes tiems, kurie jau ūkininkauja. Be to, taikomi ir tam tikri apribojimai mums, žemės savininkams“, – teigia K. Mozeris.

Jam antrina ir kiti specialistai. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Jeronimas Kraujelis tvirtina, kad, norint įsigyti žemės, reikia surinkti 30–40 puslapių pažymų. Tačiau Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius didesnių įstatymo trūkumų nepastebi.

Užsienietis turėtų būti Lietuvoje ūkininkavęs bent trejus metus

Jau metai, kai dirbamą žemę gali pirkti ne tik Lietuvos piliečiai, bet ir užsieniečiai. Visiems, nortiniems įsigyti daugiau kaip 10 ha, reikia trejų metų ūkininkavimo patirties. Jie taip pat privalo gauti leidimus Nacionalinėje žemės tarnyboje. Tarnybos duomenimis, įsigaliojus naujajam įstatymui, nuo praėjusių metų gegužės 1 d. iki šių metų balandžio vidurio teritoriniai skyriai išdavė penkis leidimus užsieniečiams pirkti žemės ūkio paskirties žemę. Visi šie pirkėjai yra susituokę su Lietuvos piliečiais. Pasak Nacionalinės žemės tarnybos Ukmergės skyriaus vyriausiosios specialistės Dovilės Aleksandravičienės, šiuo atveju žemę pirkti keliamus reikalavimus turi atitikti tik vienas iš sutuoktinių, o įsigyta žemė – bendra sutuoktinių nuosavybė.

„Jeigu vienas iš sutuoktinių turi įregistravęs ūkininko ūkį, yra deklaravęs pasėlius, tai reiškia, kad jie abu atitinka įstatymo reikalavimus. Tai taip pat galioja ir lietuviams. Šiuo atveju mūsų skyriuje leidimas išduotas užsieniečiui, kurio sutuoktinė deklaruoja pasėlius ir yra įregistravusi ūkininko ūkį. Kadangi įgyjamas turtas – bendra nuosavybė, jis taip pat dalyvauja sandoryje“, – sako D. Aleksandravičienė.

Tarnyba užsienietei pirkti žemę išdavė ir Kretingos regione. Skyriaus vedėjas Dalius Vitkus nurodo, kad žemę įsigijo šeima, kurioje vyras turi Lietuvos pilietybę, o žmona yra Latvijos pilietė. Šeima kartu gyvena Lietuvoje. „Kadangi sutuoktiniai perka bendrą turtą, tai ir išdavėme tokį leidimą. Jie jau seniai gyvena [Lietuvoje], atitinka reikalavimus, dirba žemę, ūkininkauja. Žinoma, gal vyro vardu žemės yra daugiau, bet ir bendrai jie turi įsigiję tikrai daugiau kaip 10 ha“, – teigia D. Vitkus.

Šalčininkų rajone ūkininkaujanti Stanislava sako, kad neseniai įsigijo žemės kartu su sutuoktiniu, kuris yra Lenkijos pilietis. „Kai kurios žemės, pirktos praeitais metais, savininkas – jis, o pora gabaliukų, pirktų anksčiau, jam nepriklauso“, – sako Stanislava.

Pasak Nacionalinės žemės tarnybos Ukmergės skyriaus vyriausiosios specialistės D. Aleksandravičienės, jeigu užsienietis vienas norėtų įsigyti daugiau kaip 10 ha žemės, jam reikėtų trejų metų ūkininkavimo Lietuvoje patirties.

„Per paskutinius 10 metų užsienietis turėtų būti vykdęs praktinę ūkininkavimo veiklą Lietuvoje ne mažiau kaip trejus metus, jeigu žemę nori įsigyti pats vienas. Vadinasi, jis turėjo atvykti į šalį prieš mažiausiai trejus metus, čia įsiregistruoti ūkininko ūkį, gauti ūkininko pažymėjimą ir deklaruoti pasėlius. Tik tokiu atveju jis galėtų būti laikomas asmeniu, kuris pagal įstatymą pats vienas įsigyja žemę, be Lietuvos piliečio sutuoktinio ar sutuoktinės“, – aiškina specialistė.

D. Aleksandravičienės tvirtinimu, Ukmergės rajone tokių užsieniečių nebuvo. Minėtasis atvejis, kai žemę įsigijo užsienietis, vedęs lietuvę, anot LRT Radijo pašnekovės, nėra laikomas tuo užsieniečiu, kuris suteikta galimybe įsigyti žemę pasinaudoja savarankiškai.

Dauguma įsigytų sklypų tesiekia kelias dešimtis arų

Registrų centro duomenimis, nuo praėjusių metų gegužės 1 d. pirkimo sandoriais dirbamą žemę įsigijo 67 kitų valstybių piliečiai. Pasak Registrų centro atstovo Aido Petrošiaus, bendras jų nupirktos žemės plotas sudaro 134 ha, t. y. vidutiniškai po 2 ha vienam užsieniečiui.

„Kalbant apie asmenis, kurie žemės ūkio paskirties žemę įsigijo pirkimo sandoriais, reikėtų pažymėti, kad dauguma sandorių vyko su gana nedideliais žemės plotais. Didžiausias sklypas, kurį Lietuvoje nusipirko užsienio valstybės pilietybę turintis fizinis asmuo, buvo 20 ha sklypas. Kitas, irgi vienetinis atvejis, kai užsienietis įsigijo 9 ha žemės. Taip pat stebime kelis atvejus, kai žemės sklypo plotas siekia 2–5 ha, bet tokie atvejai yra pavieniai. Daugeliu atveju buvo įsigyti labai nedideli žemės sklypai. Tai leidžia spėti, jog tai – žemė prie įvairių sodybų“, – teigia A. Petrošius.

Registrų centro duomenimis, nuo praėjusių metų gegužės 1 d. iš viso nuosavybės teisę į žemės ūkio paskirties žemę įgijo 216 užsienio valstybių piliečių. Bendras jų įsigytos žemės plotas siekia apie 750 ha. Pasak A. Petrošiaus, dauguma užsienio šalių piliečių žemės ūkio paskirties sklypus įgijo paveldėjimo būdu, o dalis žemės buvo padovanota.

„Būtent žemės ūkio paskirties žemė buvo perleista dovanojimo atvejais. Manau, kad, pasiaiškinus giliau, greičiausiai atrastume, jog tas turtas buvo dovanotas buvusiems Lietuvos Respublikos piliečiams. Žinoma, tai reikalautų atskiros studijos. Taip pat yra nemažai nuosavybės atkūrimo atvejų. Greičiausiai kalbama apie asmenis, kurie anksčiau buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Vėliau, dėl vienokių ar kitokių priežasčių tapo užsienio valstybių piliečiais arba tai – užsienio valstybių piliečių palikuonys, kuriuos su Lietuva sieja istoriniai ryšiai“, – svarsto specialistas.

Jo nuomone, tų Lietuvoje žemės įsigijusių užsieniečių, kurių buvo taip bijoma, diskutuojant apie žemės ūkio paskirties žemės pardavimą, iš tiesų atrastume vos vieną ar kitą. Anot A. Petrošiaus, daugeliu atvejų buvo fiksuoti sandoriai, kai žemės plotas nesiekė nė 1 ha ploto.

„Kalbame apie sklypelius, kurių plotas siekia nuo trijų iki kelių dešimčių arų. Tai – tikrai nedideli sklypai. Greičiausiai tai yra daržai ar sodai prie įvairių sodybų, kurių nurodoma paskirtis – žemės ūkio paskirties žemė“, – tvirtina A. Petrošius.

Žemės savininkų sąjunga: užsieniečiai ir anksčiau nepirko žemės Lietuvoje

Pasak Žemės savininkų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininko K. Mozerio, vadinamaisiais dirbamos žemės įsigijimo saugikliais buvo siekta apriboti užsieniečių galimybes nusipirkti Lietuvoje žemės, tačiau jie čia ne itin veržėsi ir anksčiau, pirkdami žemę per įsteigtas įmones.

„Vadinamasis saugiklių, apribojimų įstatymas buvo taikomas, kad užsieniečiai būtų atgrasyti nuo Lietuvos žemės pirkimo. Mūsų duomenimis, šis tikslas pasiektas, bet jis buvo pasiektas ir anksčiau. Iki šio įstatymo, kuris įsigaliojo prieš metus, bet koks užsienietis galėjo įsteigti juridinį asmenį ir pirkti žemę. Jis negalėjo to daryti kaip fizinis asmuo. Koks nors danas negalėjo atvažiuoti, nueiti pas kokį senuką, nebesugebantį įdirbti 200 ha, sakyti – aš nusipirksiu ir čia dirbsiu, bet tas pats danas galėjo atvažiuoti į Lietuvą ir įsteigti juridinį asmenį“, – aiškina K. Mozeris.

Jo tikinimu, užsieniečiai, norintys įsigyti žemės Lietuvoje, ir seniau pasisamdydavo konsultantus, kurie įsteigdavo Lietuvoje juridinį asmenį ir tokiu būdu buvo galima įsigyti žemės. K. Mozeris prideda, kad mūsų šalis nėra patraukli žemės ūkio paskirčiai, čia nėra didelių dirbamųjų žemės laukų. Be to, anot Žemės savininkų sąjungos atstovo, buvo pasiektas kitas tikslas – sumažėjo žemės sandorių apyvarta.

„Buvo uždėti dideli apribojimai ne tik užsieniečiams, bet ir Lietuvos piliečiams. Reikia įvykdyti sudėtingus reikalavimus. Pirma, reikia turėti išsilavinimą, ūkininkavimo patirtį ir t. t. Žinoma, labai susiaurėja žmonių, kurie galėtų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, ratas. Taip pat mažėja konkurencija, sudaromos lengvatinės sąlygos susipirkti žemes tiems, kurie jau ūkininkauja. Be to, taikomi ir tam tikri apribojimai mums, žemės savininkams“, – teigia K. Mozeris.

Jo tvirtinimu, po 1990 m. žemės reformos atsirado keli tūkstančiai žemės savininkų, kuriems buvo atkurtos nuosavybės teisės. Daugiausia jų – smulkios žemės savininkai. K. Mozerio teigimu, žemę norintis parduoti savininkas dabar pirmiausia ją turi pasiūlyti bendrasavininkiui, nuomininkui, nuomojančiam tą žemę, visiems kaimynams, kurių gali būti labai daug ir kurie netgi gali būti emigravę į užsienį. Tik įvykdęs visus reikalavimus, nurodo K. Mozeris, savininkas gali parduoti žemę kitam asmeniui.

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas: problemos nėra

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas J. Kraujelis pastebi, kad dabar sunkiau įsigyti žemės, tačiau Lietuvos žemdirbiai turi turėti pirmenybę prieš užsieniečius. Jis taip pat pripažįsta, kad dėl įvesto įstatymo žemės įsigijimas yra sulėtėjęs, nes įsigijimo procedūra tapo labai sudėtinga.

„Vertiname gana prieštaringai. Kad nuo spekuliantų reikėjo saugotis, tai jokių ginčų nekeliame, bet saviems ūkininkaujantiems žmonėms labai apsunkintas žemės įsigijimo klausimas. Norint įsigyti kelis hektarus žemės, reikia pririnkti 30–40 puslapių visokių pažymų. Kaip planavome, niekas iš tų užsieniečių nesiveržia. [...]Yra bendra laisvo kapitalo judėjimo tvarka Europos Sąjungoje. Akcijos tegul juda, bet žemė yra žemė. Šių dalykų nelabai suprantu ir toleruoju, bet pirmenybė turėtume sudaryti lietuviams, kurie žemę dirba, nuomojo ir t. t.“, – teigia J. Kraujelis.

Korporacijos „Matininkai“ prezidentas Kęstutis Kristinaitis atkreipia dėmesį, kad iki įstatymo priėmimo daugelis buvo linkę prognozuoti, jog visa Europa ir Amerika nupirks visą Lietuvos žemė, bet, K. Kristinaičio teigimu, taip nevyko ir neįvyko. Jis prideda, kad tokios baimės lėmė tai, jog buvo apribotos galimybės Lietuvos investitoriams įsigyti žemės ūkio paskirties žemę.

„Matyt, tai – didžiausias apribojimas, nuo kurio kenčia Lietuvos žemės sklypų savininkai, nes apribota rinka, paklausa. Gal ir iš lietuvių yra norinčių investuoti į žemės ūkio paskirties žemę. Jiems [...] įvesti apribojimai: ir išsilavinimo, ir kaimynystės, ir kitokių apribojimų. Šie apribojimai trukdo lietuviams, o ne užsieniečiams. Iš esmės kenčia Lietuvos investitoriai“, – tikina K. Kristinaitis.

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas S. Bucevičius mano, jog esminių Žemės įsigijimo įstatymo pakeitimų nereikia. Jo pastebėjimu, tai būtų galima daryti, jeigu į Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) arba Kaimo reikalų komitetą būtų atėję prašymai, jog įstatymas apsunkima, neleidžia vystyti žemdirbystės.

„Niekas tokių prašymų ir pageidavimų neišreiškė, vadinasi, problemos ir nėra. Vis dėlto, tie ūkio subjektai ar užsieniečiai, kurie jau penketą metų pas mus dirba mūsų žemę, galėjo viską įsigyti. Manau, kad viskas yra gerai. Kiek girdžiu iš žemdirbių, tai sustabdė spekuliacijas. Galbūt dar yra svarstytinų aspektų. ŽŪM ruošia savo viziją, ką reikėtų pataisyti. Taip pat pageidavimų turi ir Seimo nariai, bet aš nenorėčiau labai „išnaršyti“. Pamatinius dalykus reikėtų palikti“, – įsitikinęs S. Bucevičius.

ŽŪM, atsižvelgdama į socialinių partnerių siūlymus, pakoreguotą Žemės įsigijimo įstatymo pakeitimo projektą paskelbs viešai ir teiks svarstyti Vyriausybei.