„Mėgstu laikyti savo pinigus ten, kur galiu juos matyti, – kabant mano spintoje“ (I like my money right where I can see it... hanging in my closet). Ši ikoniška, kaip dabar madinga sakyti, serialo „Seksas ir miestas“ herojės, mados žurnalistės Carrie Bradshaw frazė, skrajojanti internete nuo tada, kai buvo ištarta vienoje serialo serijų, net ir kiek šlubuojančiame lietuviškame vertime galėtų puikiai atspindėti mados investuotojų pasaulėžiūrą. Bent taip gali pasirodyti tiems, kurie, kaip ir aš, turi labai menką supratimą apie investavimą apskritai ir yra tik viena ausimi girdėję apie investavimą į madą, – labiausiai tuo aspektu, kad geriau vienas brangus, bet kokybiškas daiktas nei daug pigių mažiau kokybiškų (šios legendos ypatybes taip pat jau esame aptarę). Todėl nenuostabu, kad investavimas gali atrodyti artima kolekcionavimui sąvoka: vienokio ar kitokio tipo objektų sistemingam kaupimui, paprastai jų nenaudojant pagal paskirtį. Tiesa, kolekcionuojant meno kūrinius, tokius kaip paveikslai ar skulptūros, kažkaip savaime išeina, kad jie kabinami ant sienų ar įkurdinami lentynose, kad džiugintų savininko ir jo aplinkos žmonių akis, ir tampa naudojami pagal paskirtį (nors, žinoma, klausimas, kokia yra meno kūrinio paskirtis ar prasmė, vertas atskiros diskusijos).

Investavimas ar kolekcionavimas?

Finansinė investicija – pirkinys, kurio vertė laikui bėgant auga, vadinasi, ateityje jį bus galima parduoti brangiau. Mados investicija – ta pati schema, pritaikyta mados objektui, o tokių su amžiumi vis daugiau vertės įgaunančių daiktų plačiajame pasaulyje yra labai nemažai. Apie kai kuriuos jų tikriausiai jau esate girdėję: originalus „Burberry“ lietpaltis, „Hermès Birkin“ rankinė, „Dior“ balnakrepšinė rankinė (saddle bag), „Lady Dior“ rankinė (pavadinta princesės Dianos garbei) ir kt. Dažniausiai mados objektų virsmas į investicinius nutinka, kai pirkėjai, įsigiję ypač retų daiktų, palaiko juos keletą metų ir nusprendžia parduoti už didesnę kainą.

„Burberry“ lietpaltis. Scanpix nuotr.

Kolekcionavimas, kaip minėta, yra sistemingas vienos rūšies daiktų kaupimas, skatinantis kuo daugiau sužinoti apie savo kaupiamus objektus, – kolekcininkai dažnai tampa tų sričių ekspertais ir netgi, anot „Vikipedijos“, yra nulėmę atskirų mokslų, tokių kaip heraldika, numizmatika ar archeologija, vystymąsi ir plėtrą. Iš asmeninės patirties galiu pridurti, kad kolekcionavimas gali būti dviejų rūšių: vieniems tai sielą šildantis hobis, kai kiekvienas kolekcijos objektas tampa emociškai brangus, o kitiems – labiau komercinio pobūdžio laisvalaikis, kai kaupiami objektai tėra investicijos, o malonų virpulį kelia mintys apie finansines įplaukas, kai tokį objektą parduos. Kaip galite suprasti iš šių eilučių, man artimesnis pirmas kolekcionavimo tipas, nors iš tiesų šioje srityje esu labiau diletantė nei ekspertė.

Finansinė investicija – pirkinys, kurio vertė laikui bėgant auga, vadinasi, ateityje jį bus galima parduoti brangiau. Mados investicija – ta pati schema, pritaikyta mados objektui, o tokių su amžiumi vis daugiau vertės įgaunančių daiktų plačiajame pasaulyje yra labai nemažai.

 

Tačiau žaviuosi menu ir domiuosi mada, kartais perku vieną kitą meno kūrinį, taip pat, kadangi priklauso pagal profesiją, susiduriu su vertingais laikomų mados objektų kainomis. Žvelgiant į šių dviejų kūrybos sričių – meno ir mados – santykį per investicinę prizmę, neišvengiamai kyla vertės klausimų.

Nepatogių klausimų sąrašiukas

Vertė, pagal Lietuvių kalbos žodyną, yra daikto savybė, kuri jį daro naudingą, – jo pravartumas, naudingumas ar gerumas. Finansine prasme – pelningumas, kurį tas daiktas gali garantuoti pardavėjui (šiuo atveju į mados arba meno kūrinį investuojančiam pirkėjui, kuris pardavėju virs ateityje). Taigi klausimai, visų pirma susiję su mados ar meno objektų verte:

kokius mados produktus labiau verta rinktis: vietinių dizainerių kūrinius ar tarptautiniu mastu žinomus prekių ženklus („Gucci“, „Chanel“, „Balenciaga“ ir kt.)? Kai perki lietuvišką kūrinį, beveik garantuotai jis bus autentiškas ir originalas, o dėl užsieninių – klausimų gali būti daug.

Ar geriau investuoti į „Chanel“ rankinę, „Gucci“ striukę ar „Prada“ švarką, ar į meno kūrinį (kai turima omenyje vietinio menininko kūrinys: paveikslas, skulptūra)? Čia galima diskutuoti be galo, kas yra ir kas nėra meno kūrinys, bet, remiantis tradicine samprata, meno kūrinys nėra drabužis ar aksesuaras.

Ar vertingesnis lietuviško prabangaus prekės ženklo produktas (pavadinimų čia rašyti nedrįstu, kad ko nors neįžeisčiau), ar lietuvio dizainerio kūrinys? Čia ne iš patirties, o vien tik nuojauta remdamasi spėju, kad pastarasis dalykas brangesnis, nes vienetinis, tačiau ar brangesnis reiškia vertesnis?

Ar pirkti jauno dizainerio kūrinį, ar jau pagarsėjusio? Atsakymas į šį klausimą kaip ir aiškus: didesnę vertę teoriškai turės žinomo dizainerio kūrybos rezultatas, nors rankų darbo įdėta turbūt panašiai. Tačiau kas galėtų paneigti, kad šiandien jaunojo dizainerio kūrinys ateityje gali būti vertingesnis nei kokio nors jau gerai žinomo, bet gal nelabai politkorektiško ar tiesiog nepakankamai avangardiškai mąstančio kūrėjo darbas?

Ar mados dizaino objektai, kuriami Lietuvoje, gali būti apskritai laikomi investicija (kokia laikomi meno kūriniai ar „Chanel“ rankinės)?

Mados investavimo strategijos

Mados perpardavimo rinka šiuo metu auga kaip niekada greitai, ypač atsižvelgiant į tvarumo ir žiedinės ekonomikos principus, kurie tampa vis svarbesni mados pasaulyje, ir ne tik. Populiariausios perpardavimo platformos, tokios kaip „Depop“, „Vinted“, „Vestiare Collective“, mėgaujasi naujai prisijungiančių pirkėjų antplūdžiu, o prabangos prekės iš antrųjų rankų tampa ne tik norma, bet ir gero tono požymiu.

HSBC bankininkystės platformos analitikas Erwanas Rambourgas leidiniui „Vogue Business“ teigia, kad pirmą kartą prabangos prekę įsigyjantys pirkėjai nesivaiko madingų sezoninių produktų, o renkasi ikonines prekes, kurių ieškojo kurį laiką. Štai kodėl, nurodo E. Rambourgas, visi prabangos prekių ženklai pastaruoju metu atsigręžė į savo tradicinius, žinomiausius modelius: „Jie yra populiariausi perpardavimo platformose.“ Pavyzdžiu galėtų būti juoda „Gucci Marmont“ rankinė, turbūt viena iš populiariausių visų laikų prekių, pagamintų tuo laikotarpiu, kai mados namams vadovavo Alessandro Michele, – nuo 2020 m. gegužės iki 2021 m. gegužės jos užklausų dažnis platformos „Vestiare Collective“ paieškoje išaugo 76 proc. „MatchesFashion“ prabangos prekių pardavimo interneto platforma taip pat teigia, kad ikoninių prekių, ypač rankinių, paieška auga. Populiariausios 2021 m. buvo „Cassette“ iš „Bottega Veneta“, „Niki“ iš „Saint Laurent“ ir „Roman Stud“ iš „Valentino“. Platformos individualaus pirkimo komanda nurodo, kad klientai mieliau investuoja į mados objektus nei į keliones. Kitaip sakant, mados investicijų tendencija kyla kaip ant mielių.

Ar tokia investavimo strategija yra efektyvi, atsakyti vienareikšmiškai žinovai nesiryžta. Kate Morgan, Mančesterio universiteto Mados instituto vyresnioji lektorė ir mados investavimo ekspertė, teigia, kad pagrindinis šios veiklos iššūkis yra visų pirma tiesiog nusipirkti tą didelės vertės mados objektą – „Hermès Birkin“, „Lady Dior“ ar kt. Tik patys rečiausi, labiausiai ekskliuzyviniai ir medžiojami objektai gali duoti didelį pelną – būtent jų sunkiausia rasti ir įsigyti pirmam. Žinoma, yra laimės kūdikių, kuriems pavyksta mados ar kitokių didžiulės vertės objektų rasti močiutės spintoje, „Humanos“ lentynoje ar šiukšliadėžėje (taip nutiko porai Čikagos gyventojų, kurie, išnešę išmesti šiukšlių, aptiko šalia konteinerio Kazio Varnelio paveikslą – na, bet ir pasisek tu man taip, a?). Tačiau tikėtis taip pralobti iš mados yra, švelniai tariant, naivu, vienbalsiai tvirtina investavimo ekspertai. Ypač tai pasakytina apie Lietuvą, kur, nors vintažo parduotuvėlės ir elektroniniai butikai dauginasi gan dideliu greičiu, mados investavimo sritis tebėra visiška egzotika.

Mados perpardavimo rinka šiuo metu auga kaip niekada greitai, ypač atsižvelgiant į tvarumo ir žiedinės ekonomikos principus, kurie tampa vis svarbesni mados pasaulyje, ir ne tik.

 

Rasti informacijos apie mados investicijas mūsų padangėje taip pat gan sudėtinga. Privačius meno kūrinių kolekcininkus identifikuoti nėra neįmanomai sunku – kai kurie netgi viešai deklaruoja savo pomėgį (tai, be abejo, palengvina kolekcijos objektų perpardavimo procesus), o mados kolekcininkai yra linkę šį savo hobį praktikuoti tyliai ir be papildomo dėmesio. Viešumoje pavyko aptikti informacijos tik apie vieną mados objektų kolekciją – tai verslininkės Dainos Bosas „Hermès“ rankinės, apie kurias ji papasakojo žurnalo „Elle“ tinklalaidės klausytojams. Greičiausiai turime ir daugiau investuotojų į mados prabangą – tai liudija didelis „Vinted“ platformos klastočių skyriaus darbuotojų užimtumas ir klastojamų prabangos prekių skaičius (beje, nesuklyskite – „Vinted“ klastočių skyrius ne parduoda klastotes, o, priešingai, tikrina įtartinų platformoje parduodamų prekių autentiškumą, kad galėtų savo klientams garantuoti dėl jų pirkinių kokybės). Vis dėlto viešai kalbėti apie liukso klasės prekių kolekcijas žmonės nelinkę. Tikriausiai ne tik dėl to, kad didžiuotis šmutkėmis pas mus tebėra blogo tono ženklas, bet ir saugumo sumetimais. Nors D. Bosas, pavyzdžiui, sako, kad tik Lietuvoje ir galima išeiti į gatvę su „Hermès“ rankine nebijant, kad grįši namo be jos (nes Lietuvoje nelabai kas sugeba atskirti tikrą „Hermès“ nuo kokios nors kitos – įsijungia mano sarkazmo jungiklis.

Investavimo į madą problemos

Tikrai neturiu nieko prieš gražius prabangius daiktus, juolab mados pirkinius. Galiu netgi dabar pat visai Lietuvai prisipažinti, kad jau beveik apsisprendžiau išėjimo į pensiją proga pasidovanoti „Louis Vuitton“ rankinę. Tačiau kaip paprastos, ne prabangios mados vartotoja ir investavimo diletantė, matau keletą mados investicijų problemų, kuriomis noriu pasidalyti.

Visų pirma, tai objekto autentiškumas. Žinoma, jei perkame originalią „Hermès Birkin“ rankinę iš „Hermès“, jokių problemų kilti neturėtų, tačiau jei kalbame apie vintažą ir pirkimą iš antrųjų rankų (būtent apie tokio tipo mados investavimą dažniausiai kalba užsienio ekspertai), gaminio tikrumo klausimas iškyla visada. Jei perkate per „Vinted“, tai bent jau lietuviškoje platformos versijoje galite tikėtis gauti autentiškumo įvertinimo paslaugą, tačiau net ir tokiu atveju rizika išlieka.

Antra, mano nuomone, aktuali problema – nusidėvėjimas. Net skulptūra ar paveikslas gali patirti tam tikrų dėvėjimosi iššūkių (beje, kartais suteikiančių objektui papildomos vertės), tačiau jei kalbame apie rankinę, šilko šalį, „Rolex“ laikrodį ar „Jordan 1 Retro High“ „Dior“ sportbačius, dėvėjimo žymės čia būtų vertinamos skirtingai, jei jie priklausė, pavyzdžiui, jūsų mylimai tetulei, ir jei nusitrynę kampai išryškėja rankinėje, kurią įsigijote internetu iš nepažįstamo žmogaus. Na, aš tokios rankinės nešioti nenorėčiau, net jei tai būtų ir „Hermès“.

Žioplė, sakysite, argi „Hermès“ rankinė gali nusidėvėti? Žinoma, taip, – net geležines kurpes sudėvėti kai kam pavyko. Meluočiau, jei sakyčiau, kad esu tokių mačiusi savo akimis, bet mačiau ne vieną pavyzdį internete, net radau vieno auksarankio meistro vaizdo įrašą, kur propaguojamas tvarumas: sudėvėtos „Chanel“, „Louis Vuitton“ ir kitos prabangios rankinės išardomos ir persiuvamos į naujus gaminius.

Naivuolė, sakysite, negi mados investiciją darome tam, kad keliolika tūkstančių kainuojančius objektus galėtume neštis į gatvę? Tačiau kam daugiau juos pirkti, gerbiamieji, – jei jau turiu „Hermès Birkin“ rankinę ir privalau laikyti ją spintoje, kokia prasmė apskritai ją įsigyti? Žodžiu, tokio tipo investavimas pranoksta mano suvokimo gebėjimus.

Būtent su laikymu spintoje tiesiogiai susijusi ir trečioji problema – sandėliavimas. Anot K. Morgan, svarbiausia investavimo proceso dalis yra tinkamos sandėliavimo sąlygos: laikymas originalioje pakuotėje su nenuimtomis etiketėmis, kartais netgi tam tikroje temperatūroje (kitaip parduoti už gerokai didesnę kainą gali nepavykti ir visa finansinė kapitalo operacija nueis šuniui ant uodegos). Vadinasi, „Chanel“, „Lady Dior“ ar kita rankinė turės gulėti jūsų spintoje ir malonins jus tik kasdien kapsinčiais hipotetiniais eurais. Bent jau man tai atrodo labai depresyvi investicija, nes jeigu turėčiau „Birkin“ rankinę, tai spintoje jos tikrai nenorėčiau laikyti. Nekalbant jau apie tai, kad reikia turėti gana didelę spintą, kurioje tilptų ne tik kasdieniai drabužiai, bet ir mados investicijos originaliose pakuotėse.

Dar dvi problemos, susijusios su vadinamuoju recepcijos aspektu, t. y. tuo, kaip investavimo veiklą suvokia aplinka, arba visuomenė (juk esame socialios būtybės ir aplinkos patvirtinimas, kad einame teisingu keliu, mums dažniausiai svarbus). Bent jau Lietuvoje mugės „Art Vilnius“, Vilniaus aukciono ir MO muziejaus pastangomis investavimą į meno kūrinius ir jų kolekcionavimą supranta vis daugiau žmonių (tokių įstaigų yra ir daugiau, pavyzdžiui, meno pažinimo centras „Tartle“ ir kt., visų čia neišvardysiu), tačiau investavimas į mados objektus vargu ar gali būti šiandien traktuojamas kaip rimtas užsiėmimas – labiau kaip egzotiškas ir įžūlus pinigų švaistymas. Informacijos apie meno kolekcionavimą gausu internete net lietuvių kalba, vyksta įvairūs mokymai ir yra daug visokių kitokių žinių (o gal tik taip atrodo), o apie investavimą į madą nepavyko aptikti visiškai nieko. Viešų diskusijų šia tema Lietuvoje kol kas taip pat neužfiksuota, net mados edukacijos projektas „Suprasti madą“ (šiuo metu vykdomas Evelinos Petkevičienės) viena iš savo paskaitų temų siūlo investuoti į meną. Gaila – būtent šio projekto vykdytojams būtų labai naudinga pasidomėti ir parengti instrukcijas norintiems investuoti į mados objektus.

Na, ir paskutinė mados investavimo problema, dėl kurios galima ginčytis be galo – objekto išliekamoji vertė. Meno kūrinys visada juo liks, o rankinukas ar suknelė, juolab batai ar sportbačiai turi ribotą aktualumo laiką, kuriam praėjus virsta tiesiog egzotiška seniena (jau girdžiu, kaip iš mano neišmanymo kvatoja ekspertai, bet esu buvusi ne viename mados muziejuje ir mačiau visokių įvairaus amžiaus mados objektų: nuo suknelių ir skrybėlaičių iki batelių – ir nė vienas jų nebuvo panašus į grandiozinę finansinę investiciją). Įdomu, ar „Chanel“ ir „Hermès“ rankinės, laikomos spintoje su originaliomis etiketėmis, po dešimtmečių irgi įgautų močiutės ridikiulio kvapą? Turbūt dėl viso pikto į originalią pakuotę kažkaip reikėtų instaliuoti kvepiančių levandų maišelį...

Įdomu, ar „Chanel“ ir „Hermès“ rankinės, laikomos spintoje su originaliomis etiketėmis, po dešimtmečių irgi įgautų močiutės ridikiulio kvapą?

 

Verdiktas – mada ar meno kūrinys?

Gerai jau, baikite malti liežuviu ir atsakykite tiesiai šviesiai: į ką labiau verta investuoti, paklausite jūs. Ar „Lady Dior“ rankinė, „Jordan 1 Retro High“ „Dior“ sportbačiai ar „Burberry“ lietpaltis turi kokį nors prioritetą prieš meno kūrinį – tapybos, skulptūros ar kito (vaizduojamojo) meno pavyzdį? Šis klausimas man iškyla ne taip ir retai, nes tas nelemtas „Louis Vuitton“ rankinukas (ne kažkoks konkrečiai, o tiesiog kaip objektas) jau kuris laikas lyg įkyri musė vis suka ir suka ratus mano galvoje. Tačiau kaskart, kai atsiranda bent menkiausia – ir paprastai tik teorinė – galimybė apsvarstyti jo įsigijimą, smegenys atsisako susikalibruoti į tokio pirkinio apmokėjimą. Deja, nugali meno kūrinys – visada teoriškai ir kartais netgi praktiškai. Na, niekaip nekyla ranka išleisti kelių tūkstančių eurų tegu ir rankų darbo, ir ypač garsaus prekės ženklo objektui, kurio pirminė paskirtis – laikyti krūvoje kelis asmeninius daiktus: piniginę, telefoną, nosinių pakelį ir porą lūpdažių. Ir tas objektas net nėra vienetinis! Už tokios rankinės kainą išeina visai neblogas, unikalus, vienetinis ir nepakartojamas tapybos darbas, kartais net gana žinomo autoriaus.

„Gucci“. Scanpix nuotr.

Todėl, jei esate Z kartos skaitytojai, mano atsakymai į minėtus nepatogius investicinius klausimus jums greičiausiai nepatiks. (Su amžiumi žmonės tampa vis konservatyvesni – keista tendencija.) Taigi net jei mada ir labai gundo, kai reikia rinktis, meno kūrinys ar prabangi mados prekė, niekaip negaliu prisiversti mokėti už drabužį ar batus tiek, kiek kainuoja skulptūra ar paveikslas. Jei reikia rinktis tarp vietinio Lietuvos dizainerio kūrinio ir „Gucci“ ar „Chanel“, renkuosi prekę lietuvišką. Visų pirma dėl patriotizmo, bet ir dėl kainos, žinoma (pastabėlė: „Louis Vuitton“ rankinukas šiame konkurse nedalyvauja, jeigu ką). Ar žymus prekės ženklas, ar jauno dizainerio kūrinys – turbūt priklausytų nuo konkretaus objekto, bet šiuo metu, manau, būčiau labiau linkusi investuoti į jauno dizainerio vienetinį darbą. Taip, lietuviški mados dizaino objektai yra puiki investicija – nebūtinai pelninga finansiškai, tačiau svarbi mūsų kultūrai, visuomenei, ekonomikai, tautinei savivertei ir europinei tapatybei. Net jei tokia nuostata nepopuliari, jos svarbą nuginčyti sunku. Todėl nesiginčykime, geriau pasidomėkime lietuviška mada ir dizainu išsamiau.

Naujų investavimo tendencijų kūrėjai

Šie išvedžiojimai tikriausiai reiškia bent du dalykus: pirma, kad mano vartojimo įpročius lemia visai kitokie prioritetai nei Z kartos atstovų (kuriems visiškai niekaip neturiu garbės priklausyti), – būtent šie individai, užsienio ekspertų teigimu, yra pagrindiniai prabangių mados objektų pirkėjai, kolekcininkai ir vartotojai. Antra, kaip ir bet kurio kito kolekcionavimo atveju, asmens pajamos ir išlaidos turi įgauti tam tikrą subalansuotą išraišką, kuri leistų investuoti į norimus objektus. Žinoma, tikras kolekcininkas dažnai atsisakys mažiau reikalingų pirkinių (gal net drabužių ar kelionių), jei nusprendė įsigyti dar vieną savo kolekcijos papildymą. Na, o finansinės pusiausvyros prioritetai, irgi, pasirodo, gali indikuoti ne tik finansinę, bet ir socialinę, kultūrinę ar netgi edukacinę padėtį.

Z kartai svarbi kultūrinė drabužių ir aksesuarų reikšmė – jie linkę susitapatinti su prekių ženklais ar muzikos atlikėjais.

 

Tačiau grįžkime prie Z kartos atstovų, kurie yra pagrindiniai mados investicijų praktikai. Jie vis dažniau laiko madą investicine alternatyva, kurioje mato daugiau kultūrinės reikšmės nei tradiciniuose akcijų biržos aktyvuose. Finansinį raštingumą Z karta tobulina socialinių medijų erdvėse – nenuostabu, kad jose sklandančios tendencijos veikia jų vartojimo pasaulėžiūrą. Prieš keletą metų prabangos prekių vartojimo įrodymai instagrame buvo pagrindinė šios kartos siekiamybė, šiandien tai virto siekiu tas prekes pelningai parduoti, patogiausia – tiktoke ir jutube. „Prabangos produktai tapo kultūrine valiuta ir pasigyrimo būdu“, – leidiniui „Vogue Business“ sako Mary Noel, verslo plėtros direktorė Z kartos konsultavimo įmonėje „DoSomething Strategic“. Jos nuomone, Z kartai investavimas į madą yra verslo rūšis, bet kartu ir naujų teritorijų užkariavimas: „Jie mato, kaip žmonės užsidirba pinigų socialinėse medijose, ir nori patys tai išbandyti.“ Jaunimui akcijų birža atrodo kaip „kažkieno kito žaidimas“, sako Gerome’as Sappas, sportbačių investavimo startuolio (bet koooks verslas, ane?) „Rares“ įkūrėjas. Socialinių medijų erdvė, kurioje Z karta užaugo, jiems yra gerokai saugesnė ir patikimesnė nei fizinis pasaulis. Be to, tradicinis investavimas į akcijas yra beveidis, o Z kartai svarbi kultūrinė drabužių ir aksesuarų reikšmė – jie linkę susitapatinti su prekių ženklais ar muzikos atlikėjais. Jauniesiems investuotojams svarbu, kad jų investicijos būtų į tuos produktus, kuriais jie tiki (ir vėl negaliu diletantiškai nepakomentuoti – kažin ar akcijų biržoje yra investuojančių į įmones, kuriomis jie netikėtų? Betgi ne, čia tikriausiai omenyje turima ideologinis / politinis / filosofinis tikėjimas produkto ar įmonės teisingumu).

Apibendrinant – mados ir meno investavimas apskritai turbūt yra nelygintinos veiklos, jomis užsiimti turėtų (bent jau teoriškai) labai skirtingų parametrų asmenybės. Aišku tik viena – kolekcionavimas, net pavadintas investavimu, yra klampus tarsi pelkė ir tokia pat jėga įtraukiantis dalykas. Išsivaduoti iš šių pančių taip pat sunku, kaip ir įveikti bet kokią kitą priklausomybę. Todėl, jei jau pasiryžote pradėti kolekcionuoti madą, meną ar ančiuko Donaldo figūrėles, būkite pasiruošę ilgiems ir ne visada maloniems santykiams su savo kolekcinės aistros objektu.