Vietos bendruomenė ir asociacijos "Kauno tvirtovė" III forto įgula dalyje forto teritorijos iškirto menkaverčius krūmus, įkūrė rekreacinę zoną. Išvalytais takais dabar galima pasiekti ir apžiūrėti karo paveldo objektus. Turistinio sezono metu čia rengiami žygiai, vyksta bendruomenės šventės, kiti susibūrimai. "Be III forto įgulos, aktyvių vietos bendruomenės narių čia nieko nebūtume padarę. Džiaugiamės, kad, padedant seniūnaičiams, fortas sujungė trijų Garliavos apylinkių seniūnaitijų žmones: Seniavos, II Jonučių ir Teleičių", – vardijo O.Jurkša.

Entuziastas tikisi, kad dabar, pradėjus veikti Kauno tvirtovės regioniniam parkui, dviem savivaldybėms finansuojant parko projektus, III fortą bus galima sutvarkyti greičiau.

"Šiemet gavome finansavimą įrengti tam tikras saugos priemones III ir IV fortuose: uždengti pavojingas vietas (šulinius, drenažo angas), įrengti apsaugos tvoreles, informacines lentas, įspėjamuosius ženklus ir kita. Be to, dabar galime pasamdyti darbininkus viešiesiems darbams iš darbo biržos", – apie išsiplėtusias galimybes užsiminė pašnekovas. Jis tikisi, kad ateityje prižiūrėti fortą bus lengviau. "Forto teritorija iki šiol priklausė Turto bankui, tai labai ribojo mūsų veiklą. Dabar iš Turto banko ją perima Kauno rajono savivaldybė. Kai šis turtas bus galutinai perduotas, tikimės juo naudotis pagal panaudą", – pasak pašnekovo, tuomet fortą bus galima galutinai pritaikyti bendruomenės poreikiams, turizmui.

Įnirtinga artilerijos ugnis

1915 m. pirmasis tvirtovės sektorius, kuriam priklauso I, II ir III fortai, vokiečių puolimo metu patyrė škvalinę artilerijos ugnį. Skaičiuojama, kad į III fortą arba jo apylinkes pataikė apie 15 tūkst. įvairaus kalibro sviedinių. Kauno tvirtovę, kurios dauguma įtvirtinimų iškilo 1882–1887 m., tuometės rusų armijos vadai vadino nepaimama. Tačiau vokiečių kariuomenė 1915 m. ją užėmė po vienuolikos dienų įnirtingų mūšių. Rusų kariuomenės pralaimėjimą lėmė ženklus vokiečių artilerijos pranašumas – jie naudojo labai modernius pabūklus, kokių carinė armija neturėjo. Tai, kad tvirtovės įtvirtinimai karo metais jau buvo pasenę, lemiamo vaidmens nesuvaidino: pagrindinės kovos vyko nebe fortuose, o prieš fortus. Fortai buvo tapę atsargine linija – vieta, į kurią galima atsitraukti.