2015-ieji jau baigiasi. Daugelis Naujųjų išvakarėse darbuojasi trumpiau. Tačiau daugybė medikų ir šventes praleidžia ligoninėje. Ar jiems neapmaudu?

Mūsų miesto gydytojams pateikėme šį ir dar kelis klausimus, į kuriuos jie mielai sutiko atsakyti.

Taigi, klausimai buvo šie:

1. Kuo jums buvo ypatingi 2015-ieji?

2. Kokie jūsų pacientai labiausiai įsiminė ir liko jūsų širdyje?

3. Kas daugiausia suteikė džiaugsmo nelengvame jūsų darbe?

4. Kaip suderinate šventes su mediko misija pulti į pagalbą ligoniui bet kuriuo paros metu?

5. Kokias viltis siejate su 2016 metais?

Vaidotas Gurskis, Kauno klinikų Vaikų intensyviosios terapijos skyriaus ir Urgentinės pediatrijos sektoriaus vadovas

1. 2015-ieji buvo didelių permainų metai. Kauno klinikose pradėjo veikti Traumų ir skubios pagalbos centras. Jame pagalba teikiama ir vaikams. Sutelktu daugelio specialistų darbu pavyko išgelbėti nemažai labai sunkiai meningokokiniu sepsiu, plaučių, inkstų, itin retomis įgimtomis ligomis sirgusių vaikų. 2015 m. rezidentūrą baigė nemažai gabių jaunų gydytojų, kurie liko dirbti mūsų kolektyve. Su jais siejame ateities viltis. Mūsų vaikų sveikatos priežiūros patirtis ir  nuomonė vertinama užsienyje. Teko su UNICEF mokymo misija dirbti Kirgizijoje, kur mūsų Vaikų ligų klinikos komandos darbas buvo įvertintas labai gerai.

2. Labiausiai įsiminė du ligoniai, kurių nepavyko išgelbėti, tačiau jie tapo organų donorais. Ačiū jų artimiesiems už supratimą. Pagalba kenčiančiajam visada įmanoma, kad ir kaip sunku būtų tam pasiryžti.

3. Daugiausia džiaugsmo kasdieniame darbe suteikė ligonių artimųjų laiškai ir padėkos bei visuomenės įvertinimas. Tai yra stimulas siekti profesinių aukštumų, gydant sunkiai sergančius vaikus.

4. Renkantis mediko profesiją žinai, kad teks pulti į pagalbą ligoniui bet kuriuo paros metu. Tapus gydytoju privaloma su tuo susitaikyti. Jei per vienas šventes dirbame, tai kitos būna skirtos šeimai, draugams, artimiesiems.

5. Norėčiau, kad ateinančiais 2016-aisiais visuomenė skirtų daugiau dėmesio vaikų sveikatai ir sveikai gyvensenai. Taip pat norėčiau matyti daugiau abipusės pagarbos ir supratimo, o visa kita bus gerai!

Jolanta Vaškelytė, gydytoja kardiologė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) profesorė

1. 2015-ieji išsiskyrė darbingumu ir veiklos intensyvumu. Darbai taip vijo vienas kitą, kad dienos, savaitės ir metai pasirodė labai trumpi.

2. Turbūt būtų sunku išskirti vieną labai sudėtingą ar įdomų pacientą – jų būta tikrai daug, kai reikėjo modernių diagnostinių metodų, gydymui – keliolikos specialistų patirties ir žinių sankaupos ar sudėtingų chirurginių intervencijų. Permąsčius besibaigiančių metų darbus, labai malonu prisiminti tuos klinikinius atvejus, kai atliktas širdies ultragarsinis (echokardiografinis) tyrimas padėjo nustatyti neaiškią diagnozę, o nustatyti diagnozuoti pakitimai padėjo ar palengvino kardiochirurgams atlikti operaciją. Taip pat nepaprastai malonu prisiminti pacientų ar jų artimųjų šypsenas, šiltą žvilgsnį, nuoširdų žodį "ačiū". Ypač sujaudino vieno paciento artimųjų žodžiai, kad jie nepaprastai dėkingi likimui, kuris lėmė sutikti mus – Kauno klinikų gydytojus.

3. Metai ir darbai tikrai nebūtų visiškai aptarti, jei nepaminėčiau to didžiulio darbų sūkurio, kuris apima darbus su studentais, rezidentais, doktorantais, besitobulinančiais gydytojais. Šiemet Kauno klinikose stažavosi nemažai gydytojų iš įvairių Lietuvos miestų, Vilniaus – taip pat. Kolegos iš Kazachstano ir Moldovos mūsų Kardiologijos klinikoje mokėsi echokardiografijos paslapčių. Labai malonu prisiminti du jaunus gydytojus rezidentus iš Kišiniovo, kurie pusę metų mokėsi mūsų Klinikoje, buvo labai motyvuoti, entuziastingi, kūrybingi – pavyzdys kitiems rezidentams.

Pasakojimas apie mano darbą būtų nebaigtas, jei nepaminėčiau mokslinės veiklos. Šiais metais itin džiaugiuosi doktorantų darbais: bebaigiama disertacija, straipsniais prestižiniuose moksliniuose žurnaluose, skaitytais pranešimais Šiaurės-Baltijos šalių, Europos kardiologų, Amerikos širdies asociacijos ir kituose kongresuose.

4. Į klausimą, kaip suderinti šventes su gydytojo misija, atsakyti sunku. Mums toks klausimas nekyla, nes gydytojas visada (ir per šventes) yra gydytojas. Jei mėgsti savo darbą, neabejoji savo pasirinkimu, myli savo pacientus, nebūna tokių klausimų.

Norėčiau sau ir kitiems priminti dvasinių dalykų vertę, gydant pacientus. Mes, gydytojai, visada analizuojame konkrečius situacijas, ieškome aiškių priežastinių ryšių ir tame materialiame pasaulyje taip užsisukame, kad pamirštame, jog šiltas įdėmus žvilgsnis, rankos paspaudimas, draugiškas atviras pokalbis ar palinkėjimas yra tai, kas pagelbės ir virs stebuklu bendraujant ir su pacientu, ir su kolega.

5. Na, o 2016-aisiais norėčiau palinkėti ir gydytojams, ir pacientams, ir ne gydytojams, ir ne pacientams stebuklų arba, kitaip sakant, gerų neįtikimų, nepamirštamų įvykių, nutikimų,  sutapimų, kurie primintų mažus ar didelius stebuklus! Būkite sveiki, saugokite savo širdį ir mylėkite savo artimuosius!