- Laima Žemulienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Praėjusi savaitė buvo dosni ne tik kinui, bet ir teatrui. Už geriausius sezono darbus teatro menininkai buvo apdovanoti Auksiniais scenos kryžiais. Daugiausia apdovanojimų buvo įvertintas režisieriaus Jono Vaitkaus muzikinis spektaklis „Eglutė pas Ivanovus“, pastatytas Lietuvos rusų dramos teatre.
– Buvote įvertintas kaip geriausias sezono režisierius. Dar Auksinį scenos kryžių pelnė spektaklio dailininkas Jonas Arčikauskas, kompozitorius Algirdas Martinaitis, aktorius Valentinas Novopolskis. Turbūt nemažai prakaito teko išlieti, kol atsirado šis grandiozinis spektaklis?
– Tas spektaklis – kokių penkerių metų darbo vaisius. Pradėjau jį su studentais, Arnoldas Jalianiauskas labai gerai dainavo. Paskui jį padarėme Švedijoje su tarptautine aktorių komanda. Bet tai buvo nepilnas spektaklis – jautėsi, kad jį reikia pratęsti, nes gula į viena pjesės tekstai, įvykiai, temos. Kadangi sutiko dirbti scenografas ir kompozitorius, buvo malonu tą darbą daryti, ir jis galų gale išsirutuliojo į spektaklį.
– „Auksinių scenos kryžių“ vakare jūsų padėkos kalba buvo trumpiausia – tik vienas žodis „Ačiū“. Kodėl?
– Nematau prasmės tokiuose susirinkimuose kalbėti ką nors rimčiau, o pliaukšti nerimtai taip pat nesinori. Geriau jau patylėti ir pasiklausyti, ką kiti kalba.
– Kai pernai buvote apdovanotas Boriso Dauguviečio auskaru, buvote lyg nustebęs, lyg įsižeidęs. Ir štai – net keturi Kryžiai.
– Ne, aš niekada neįsižeidžiu. Tik pagalvojau, kad reikės prasidurti ausį. Bet dar neprasidūriau. Gal prasidursiu prieš mirtį.
– Kaip teatre paminėjote tuos keturis Kryžius?
– Vieni kitus pasveikinome. Bet nepaminėjome taip, kaip įprasta, – su degtine.
– Šiame vakare buvote drauge su žmona Elvyra Vaitkuviene. Pirmoji jus turbūt ir pasveikino žmona?
– Tai aišku.
– Kaip ji atsiliepė apie „Eglutę pas Ivanovus“?
– Jai tas spektaklis priimtinas, ne kartą yra žiūrėjusi. Buvo nustebinta, nes į tą spektaklį įtraukta daug žmonių. Ji matė ir studentiškus. Jai tai – lyg ir proceso sekimas, į ką gali išsivystyti spektaklis.
– Ar reaguojate į žmonos pastabas apie savo spektaklius?
– Žinoma, reaguoju. Aš į kiekvieno žmogaus pastabas reaguoju. Gal netiesiogiai, gal jų neįgyvendinu, bet pagalvoju: „Kodėl taip pasakė? Gal iš tikrųjų kas nors yra?“ Kiekviena pastaba turi savo prasmę, – ją pareiškė gyvas žmogus, kuris mąsto, turi nuojautą. Bendravimas man visada svarbus.
– Gal yra režisierius, kuris jums – autoritetas, iš kurio kartkartėmis mokotės?
– Žinote, aš iš visų po truputį mokausi – ir iš Eimunto Nekrošiaus, ir iš Oskaro Koršunovo, ir iš Gyčio Padegimo kai ko. Ir scenografai, ir kompozitoriai savotiškai mane papildo. Visi ko nors įneša. Juk negali gyventi beorėj erdvėj. Matai, kur jie krypsta, kas jiems įdomu, kodėl jiems tai įdomu, o man, pavyzdžiui, – ne. O gal yra kas nors tokio, ką jie tiktai probėgšmais padaro, nors reikėtų vystyti labiau? Turbūt ir kiti režisieriai, žiūrėdami mano spektaklius, tą patį darė?
– Kaime turite sodybą. Ar jums patinka ten dirbti žemę, šienauti?
– Labai man ten patinka. Tiktai šmeižia mane, žemgrobiu vadina. Bet viskas subliūško, nieko neįrodė, buvo nutraukta ta byla. Bet kai aplinkui vien angelai gyvena – visi kaimynai yra tokie geri, tokie padorūs, tokie sąžiningai skaidrūs, kad kartais baisoka gyvent tarp jų.
– Gal įžvelgiate ką nors bendro tarp teatro ir žemės ūkio?
– Labai daug. Prisilietimas prie augalo, jo sodinimas, stebėjimas, kaip jis auga, suvokimas ir nuojauta, kas jam gerai, o kas ne, – tai intuityvus kūrybinis procesas. Dar ir bičių turiu. Vien jau susilietimas su gamta išvalo ir nuramina. Gamta, bendravimas su ja – didžiulis mokslas. Manau, tai – pati kūrybiškiausia, pati sunkiausia sritis, labiausiai reikalaujanti nuovokos ir žmogiško pajautimo.
Tik laiko kuo toliau, tuo mažiau lieka. Bet tvarkausi, kad aplinkui nebūtų apgriuvusių tvorų ir kur nereikia prižėlusių piktžolių.
– Ar galėtumėte iškeisti gyvenimą sodyboje į kurį nors Europos didmiestį – Maskvą, Paryžių, Londoną?
– Niekada gyvenime šitoj smarvėj negalėčiau gyventi. Benzino ir mašinų dvokas, susimaišęs su tualeto ir parfumų kvapais, visos tos metastazės, kurios tvyro Maskvoj, manęs netraukia.
– Kokie jūsų kūrybiniai planai?
– Žadu padaryti spektaklį apie Drąsiaus Kedžio, Garliavos istoriją. Padarysiu jį, kai pribręsiu, kai galėsiu atsiremti į faktus. Bet ne taip paprasta – dirbu Rusų dramos teatre, spektaklį teks versti į rusų kalbą.
Dar renku medžiagą, Herkus Kunčius taip pat renka, yra spektaklio apmatai. Bet daug dalykų dar yra man pačiam neaiškių. Norisi, kad paaiškėtų tie nužudymai, nes taip negali pasilikti, kad daug žmonių yra išėjusių iš šio pasaulio, o apie juos nešneka, niekas nieko netiria. Įdomi mūsų valstybė.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Lietuvos ambasadoje Paryžiuje – išskirtinė paroda minint lietuvių olimpinio debiuto šimtmetį13
Lygiai prieš 100 metų Paryžiuje Lietuva sulaukė savo olimpinio debiuto. Simboliška, kad po lygiai šimtmečio Prancūzijos sostinėje vėl vyksta vasaros olimpinės žaidynės. Kol miestas jau alsuoja olimpinių žaidynių ritmu, Lietuvo...
-
Mirė garsus vokiečių kompozitorius W. Rihmas
Wolfgangas Rihmas, vienas įtakingiausių pokario kartos vokiečių kompozitorių, mirė penktadienį, sulaukęs 72 metų, pranešė jo žmona. ...
-
Bokštas laukia kūrėjo: tituluoto menininko darbai miestą puošia ne vieną vasarą3
Išskirtinio kūrybiškumo siela, ilgametis Jūros šventės dailininkas klaipėdietis Anatolijus Klemencovas, ne vieną vasarą miestą puošęs įsimintinomis skulptūromis, ženklų pėdsaką kartu su savo sūnumis Romanu ir Ilja pal...
-
Rašytoja S. Poisson: man nėra savaime suprantamų dalykų
„Vertinu literatūrą, kuri apnuogina, prisikasa iki šaknies, prapjauna skaudamą pūlinį“, – sako rašytoja Sara Poisson. Nepatogių temų autore vadinama kūrėja išleido naujausią savo romaną „Šito gyven...
-
Aktorė E. Rimšelė: geriausias sprendimas – keisti dalykus, kurie netenkina
Prieš dešimtmetį teatro duris užvėrusi aktorė Eglė Rimšelė tuo metu nė neįtarė, kad tai bus geriausias sprendimas jos gyvenime. Teatrą moteris iškeitė į fotostudiją, kurią padedama artimųjų įsirengė savo namuose. F...
-
„Hands on Press“ archyve – krabą kepanti meška ir kiti (ne)būti dalykai5
„Per daugelį metų prikaupėme nemažai darbų, kurie šiandien tampa istoriniais artefaktais. Džiaugiamės galėdamos atverti ilgai nevarstytus archyvinius stalčius ir pasidalyti jų turiniu“, – sako menininkės, spaustuvės „...
-
Kaip tu, tarp būties ir nebūties?
Kaip kartą rašė Leonidas Donskis (2016, p. 9), „Europa buvo išgelbėta daugybę kartų dėka jos naratyvinių galių.“ Pasakojimai, liudijimai, dienoraščiai yra ne tik terapijos forma, bet ir laiko ženklai. ...
-
S. Tatzas: kolekcionuoti meną – ne tik turėti, bet ir jį rodyti
Alytuje gimęs, Niujorke gyvenantis žinomas kineziterapeutas, meno kolekcininkas Shmuelis Tatzas – ryški ir įsimintina asmenybė. Jo domėjimasis litvakų (iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos kilusių žydų) daili...
-
Šiuolaikinė lietuvių literatūra: dabartis ir perspektyva1
Šiuolaikinė lietuvių literatūra. Ar esame pakankamai giliai su ja susipažinę? Dėmesio Lietuvos rašytojams ir jų kūrybai tikrai galėtume skirti daugiau. Spalio 10 d. vyksianti tarpdalykinė mokslinė konferencija „Šiuolaikin...
-
Vietos pasaulyje paieškos pagal „Abudu“
Šakiuose susibūrusi grupė „Abudu“ kuria ir persikėlusi į Vilnių. Sostinėje grupė jau išleido ir pristatė du albumus – „Akys žvyro pilnos“ (2017 m.) ir „Gaisras“ (2020 m.). Dabar grupę sudaro pen...