- Rita Bočiulytė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Kovo savaitgaliais uostamiesčio teatras „Be durų“, įsikūręs po Žvejų rūmų stogu, ten pat parodys net septynis savo turtingo repertuaro spektaklius. Tarp jų bus net dvi premjeros. Toks maratonas – neįprastas ir neatsitiktinis. Bet ar tai ne pats geriausias būdas švęsti? Teatrui su savo publika. Juolab kad tikrai yra ką. „Be durų“ taip paminės savo 50-metį. Šio teatro meno vadovė ir režisierė Angelė Juškevičienė tvirtino, kad yra ne tik kuo džiaugtis, bet ir ką prisiminti. Ji 25 metus savo darbais ir mintimis paskendusi šiame teatre ir nenorėtų, kad būtų kitaip.
Pats geriausias dalykas
– Nejaugi šiam mūsų miesto teatrui jau tiek daug metų?
– Kaip čia pasakius... Ištakos siekia tuos laikus, kai jis dar buvo lėlių teatras ir jam vadovavo Romualdas Grincevičius. Tuomet aš dirbau šalia, Liaudies operoje, ir jam baltai pavydėjau. Maestro taip gražiai dirbo su pionieriais!.. Po jo mirties toji laimė teko man. Atnaujinome jo spektaklius, pastatėme kelis naujus lėlių vaidinimus. Bet aktoriai panoro išeiti iš už širmos. Taip palaipsniui atėjome prie dramos teatro idėjos. Tuomet vadinomės „Vaje“. Tik nuo 2005-ųjų patys išsirinkome ir pakeitėme pavadinimą į „Be durų“.
– Įdomu, ką jis jums pačiai reiškia?
– Laisvę. O tai yra pats geriausias dalykas.
– Su kuo kuriate spektaklius?
– Tai maždaug 20 pačių įvairiausių žmonių. Pas mus kadrų kaita labai maža. Etatinės esame tik mes dvi – aš ir mūsų spektaklių dailininkė Olga Ronkaitienė. Ji yra ir kostiumų siuvėja, dažniausiai pati gamina ir dekoracijas. Mūsų artistų amžius dabar – nuo septynerių iki 50 metų. Dominuoja jaunimas. Tai įvairių profesijų žmonės, studentai, moksleiviai... Yra, kas pas mus pradėjo vaidinti, o vėliau išplaukė į platesnius teatro vandenis. Tai teatrologė Ramunė Balevičiūtė, Apeirono teatro įkūrėja Eglė Kazickaitė, režisūrą studijuojanti Monika Vilimaitė. Kompozitorius Haroldas Šlikas pas mus vaidina 13 metų ir rašo muziką mūsų spektakliams. Apskritai mes visuomet kviečiamės į talką čionykščius profesionalus. Su mūsų artistais dirbo choreografai Jolanta Milčienė ir Arūnas Peštenis, muziką ne vienam spektakliui sukūrė Audronis Trakumas.
Nuoširdūs ir azartiški
– Jūs pati studijavote režisūrą?
– Taip, suma sumarum net septynerius metus. Vilniuje ir Klaipėdoje. Čia šiuos mokslus baigiau su pirmąja tuomečių Klaipėdos fakultetų režisierių laida. Režisūros ir lietuvių literatūros specialybės mokiausi pas Gediminą Šimkų, grynai režisūros – pas Tatjaną Maceinienę.
– Kiek spektaklių pastatėte teatre „Be durų“?
– Per tuos 25 metus jau bus 40...
– Jūsų spektaklius visuomet žiūri pilna salė publikos. Kur slypi tokios sėkmės paslaptis – repertuare, vadyboje?
– Galvoju, gal Klaipėdoje nelabai yra kur tiems žiūrovams nueiti, tai jie ateina pas mus (juokiasi). Vadybos nėra jokios. Reklamos – irgi minimaliai. Bilietai – „Tiketoje“. Betgi vaidinam Žvejų rūmų teatro salėje – joje tik 112 vietų. Tiesa, spektaklius rodom gana dažnai. Nuo 2007-ųjų vaidinam kiekvieną sekmadienį devynis mėnesius per metus. Todėl šis – 50-asis sezonas, nors mūsų teatro ištakos siekia 1962-uosius.
Mes nuoširdūs. Ir stengiamės pajusti, ką publika vertina. Mes investuojame į reginį, bet stengiamės išleisti kuo mažiau. Artistai gauna simbolinius honorarus – prisiduria benzinui, prie stipendijos ar algos. Bet tikrai vaidina ne dėl jų. Jiems tai daryti patinka. Pati stebiuosi, kas juos čia patraukia. Matytumėt, su kokiu azartu jie vadina vaikiškuose spektakliuose – šunis, katinus, princus...
– O jus kas laiko su jais?
– Per tiek metų iš savo teatro nesu patyrusi jokio kartėlio, nusivylimo, jokių nuoskaudų. Pas mus gera, jauku, įdomu visiems.
Kito tokio nėra
– Gal papasakotumėte apie savo repertuaro ypatumus?
– Dažniausiai statome pasakas. Ne pjeses. Inscenizacijas. Pati imu literatūros kūrinį ir rašau scenarijų. Spektakliai būtinai turi būti su muzika, dainomis ir šokiais. Dažniausiai – muzikinės pasakos.
– Kokia publika ateina į jūsų teatrą?
– Tėvai su vaikais. Pastaruoju metu kažkodėl – vis mažesniais. Pusė salės – vien suaugusieji. Vieni vaikai sekmadienio vidurdienį į teatrą neina. Turime spektaklių ir mažesniems – nuo trejų ketverių metų, ir tokių, kurie įdomūs pradinukams, net septintokams. Du spektaklius esame pastatę suaugusiesiems: „Žvangutį“ pagal K.Sajos apysaką apie meilę ir „Margas šuo, bėgantis palei jūrą“ Č.Aitmatovo kūrybos motyvais. Pastarasis spektaklis gyvuoja nuo 2003-iųjų, pernai jį atnaujinome. Jis mums labai brangus. Už jį gavome daugybę apdovanojimų, tarp jų – ir „Aukso paukštę“.
Dar ruošiame teatralizuotus koncertus. Dainuojame itališkas, čigonų dainas, šokame jų šokius. Ne kartą esame su jais pasirodę Jūros šventėse. Mūsų žmonės – dainuojantys, grojantys. Kiti pas mus vaidina, dainuoja ir šoka dešimt ir daugiau metų. Taip galime išsaugoti repertuarą. Jame turime 10 skirtingų spektaklių. Per sezoną jų suvaidiname 40–50. Kasmet atnaujiname po vieną spektaklį ir dar vieną ar du naujus pastatome. Repetuojame po gabalėlį, kada kas gali.
Mudvi su Olga vis svarstome, ką dar galėtume... Jei turėtume daugiau etatinių darbuotojų, su jais galėtume dar daugiau dirbti, rodyti daugiau spektaklių, galbūt išvažiuoti į gastroles. Retai kur išvažiuojam. Žvejų rūmai neturi savo transporto, o samdyti labai brangu.
Neša teigiamą emociją
– Apie ką dar svajojate, kuo džiaugiatės?
– Norėtųsi, kad visuomenė, valdžia atkreiptų dėmesį į mūsų veiklą, kad įvertintų mūsų aktorius. Nes daugiau tokių teatrų Lietuvoje nėra. Kas dar iš mėgėjų teatrų galėtų pasigirti tokiu repertuaru? Kai gavome „Aukso paukštę“, Kultūros ministerija mums suteikė pirmąją mėgėjų teatro kategoriją (jų yra trys – aut. past.). Įdomu, kad žiūrovams nerūpi – mėgėjų ar profesionalų tai teatras. Jiems svarbu, ką pamatys scenoje.
Iš tikrųjų mes nešame teigiamą emociją. Sekmadienio dieną mūsų žiūrovams – kaip šventė gauti tą valandą. Jie išeina tokie laimingi, akys švyti!.. Tuo labai džiaugiuosi. Tai įkvepia statyti vaikiškus spektaklius ir žmones nuo mažens gydyti teatru, pakylėti. Kad augtų, galvotų, kad vėliau teatrui nereikėtų imtis drastiškų spektaklių.
Gera stebėti publiką salėje, žiūrėti į po spektaklio išeinančius žiūrovus – jiems nešame prasmę, šilumą. Kas tie kasdienybės vargai, rūpesčiai, palyginti su tuo!..
Jubiliejiniai spektakliai
Kovo 2 d. – „Varniukas, kuris buvo kitoks“ (PREMJERA).
Kovo 3 d. – „Buratino nuotykiai“.
Kovo 9 d. – „Raganiukė“.
Kovo 10 d. – „Mikė Pūkuotukas“.
Kovo 16 d. – „Karalaitės nori žaisti“.
Kovo 17 d. – „Gandras Kalifas“.
Kovo 23 d. – „Nykštukas Nosis“ (PREMJERA).
Teatro „Be durų“ spektakliai bus rodomi Žvejų rūmų teatro salėje (Taikos pr. 70). Pradžia – 12 val. Bilietai – po 12 Lt.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Prekinis ženklas „Hello Kitty“ švenčia 50-metį
Japonijoje sukurtas prekinis ženklas „Hello Kitty“, tapęs pasauliniu žavumo simboliu, penktadienį mini savo įkūrimo 50-ąsias metines. ...
-
Tvarkomas brolių Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus
Buvusi Vilkijos (Kauno rajonas) klebonija – išskirtinė. Čia 1862–1863 m. gyveno kunigas, etnografas, tautosakininkas leksikografas Antanas Juška (1819–1880). ...
-
Aktoriai kviečia į susitikimus
Lapkritį tęsis Klaipėdos dramos teatro žiūrovų klubo „Teatras be uždangos“ susitikimai su čia vaidinančiais aktoriais. Netrukus vyksiančiame susitikime bus diskutuojama apie Agatos Dudos-Gracz režisuotą spektaklį „Tarp Lenos koj...
-
K. Kleizienė ir jos žvilgsnis (ne tik) į save
„Tapau moteris, nes jas pažįstu... Nes pati esu moteris“, – taip savo kūrybą pristato Kristina Kleizienė. „Parko galerijoje“ kartu su „Pagalbos moterims linija“ atidaryta jos kūrinių paroda „Į save“...
-
„Daug gyvenimo sričių be romėnų ir graikų nebūtų tokios, kokios yra, o gal ir apskritai jų nebūtų“
Jauni vilniečiai toliau skaito antikinę literatūrą projekto Skaitantis Vilnius rėmuose. VAGOS grupė, Klasikų asociacija ir Vilniaus miesto savivaldybė kviečia į trečiąjį susitikimą su Antikos tyrinėtojais – šį kartą tai – Au...
-
Aitvarų festivalis skleidė žinią
Pietų Afrikos Respublikoje paplūdimyje surengtas spalvingų aitvarų festivalis, kuriuo siekta atkreipti dėmesį į žmonių psichikos sveikatos problemas. Keiptauno tarptautinis aitvarų festivalis organizuotas 30-ą kartą, į jį dalyviai atvyko net i&sc...
-
Estų menininkų parodoje – skirtingi žvilgsniai į pasaulį
„Mūsų paroda eksponuojama abipus Kauno Rotušės aikštės ir man ši idėja – savotiškai romantiška“, – sako kaunietis tapytojas Reiu Tüüras, seniausios Estijos menininkų grupės „Kurs...
-
Klaipėdos piliavietės teritorijoje bus įrengta meninė kompozicija „Vėjų rožė“
Klaipėdos piliavietės teritorijoje bus įrengta meninė kompozicija „Vėjų rožė“ su taktiliniu Klaipėdos pilies maketu, antradienį pranešė savivaldybė. ...
-
L. Gutausko „Pažado žemė“ kviečia į atminimo vakarą Rašytojų klube
Visi poezijos ir dailės gerbėjai spalio 30 dieną, trečiadienį, 18 val., laukiami sostinės Rašytojų klube (K. Sirvydo g. 6) – čia vyks dailininko, rašytojo Leonardo Gutausko atminimo vakaras su jo nespausdintos poezijos rinktin...
-
Naujame albume – istorinės gamyklų nuotraukos
Kauno miesto muziejus ne tik kaupia miesto istoriją ir skirtingus miestiečių gyvenimus atspindinčius eksponatus, pristato juos parodose ir nuolatinėse ekspozicijose, bet ir viešina juos teminiuose leidiniuose, populiarina televizijos ir radijo laid...