Briuselis dažnai vadinamas Europos Sąjungos (ES) sostine, nes čia įsikūrusios svarbiausios ES institucijos: ES Taryba ir, žinoma, EP, po kurį ir žvalgosi laida „Emigrantai“. Bet kalbėsimės ne apie politiką, o apie daug įdomesnius reikalus: kur Briuselyje gyvena lietuviai europarlamentarai, ką valgo, kiek iš tiesų dirba ir kaip jiems patinka daugiatautė, šokoladu kvepianti ir, deja, terorizmo krečiama Belgija.

Šiuo metu EP dirba vienuolika atstovų iš Lietuvos. „Mažai kas čia gyvena. Dažniausiai parlamentarai atskrenda pirmadienį, o ketvirtadienį jau išskrenda atgal į Lietuvą“, – aiškina vieno europarlamentaro padėjėjas.

Kai „Emigrantai“ lankėsi Briuselyje, daugumos parlamentarų Belgijoje nebuvo nė kvapo. Artėjant savaitgaliui, visi jau buvo namie – tarytum studentai, grįžtantis pas mamą į gimtinę. Tačiau keletą parlamentarų vis dėlto rasti pavyko.

B. Ropė ketvirtadienio vakarą leidžia viešbutyje – be šeimos, asmeninių daiktų, bet su bilietu į Vilnių. „Kiekvieną savaitę gyvenu vis kitame viešbutyje“, – sako Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas.

„Pasirinkau tokį viešbučio variantą, nes Briuselio nepažinojau. Vienas iš motyvų buvo sužinoti daugiau apie Briuselį, todėl specialiai nesirinkau vieno viešbučio, kaip kad kiti kolegos yra pasirinkę, bet bandau kiekvieną sykį vis kitą viešbutį. Dažniausiai renkuosi vidutinės klasės trijų žvaigždučių, kartais keturių ar dviejų žvaigždučių viešbučius“, – „Emigrantams“ sako B. Ropė.

Dėl didelių atlyginimų EP galėtų vadintis rojumi. Neatskaičiavus mokesčių, kiekvienas EP narys uždirba daugiau kaip 8000 eurų. Kompensuojama dar ir daugybė su darbu susijusių išlaidų. B. Ropė neneigia, kad uždirba daug, tačiau sako pinigais nesišvaistantis.

Laiko Briuselyje – mažai, todėl prabanga esą net nebūtų kada pasidžiaugti. Prie jos Ignalinoje gyvenantis vyras ir nepratęs.

Kiekvienas europarlamentaras, o jų yra 751, laisvai renkasi, kur gyventi. Kas nori, nuomojasi būstą, o kiti, kaip B. Ropė, keliauja iš viešbučio į viešbutį. „Mano namai – Ignalinoje, todėl ir buto man čia nereikia“, – sako jau dvejus metus Belgijoje dirbantis vyras. Jo žodžiais, buto nuomotis jis nenorėjęs, nes tai kelia daug organizacinių ir tvarkymosi buityje rūpesčių.

Kitas europarlamentaras – liberalas Petras Auštrevičius sako, kad viešbutyje gyventi negalėtų. „Darbas Briuselyje man – ne komandiruotė“, – teigia jis.

„Nuomoju butą, nes man labai trūksta privatumo. Man patinka savo daiktai, neliečiama knyga, žurnalas ar obuoliai ant stalo. Grįžtu į savo pasaulį ir geriau miegu savo lovoje. Ir norisi kažkokio pastovumo“, – apie savo pomėgius pasakoja P. Auštrevičius.

Su juo „Emigrantai“ kalbėjosi likus vos kelioms dienoms iki sprogimų Zevantemo oro Uoste ir Malbeko metro stotyje. Tą penktadienį politikas ruošėsi kelionei į JAV, iš kurios grįždamas tik per plauką netapo baisiausio šių metų įvykio liudininku. Iš oro uosto lietuvis išėjo likus vos dešimčiai minučių iki sprogimo. Tačiau tą penktadienį, kai „Emigrantai“ lankėsi EP, apie artėjančią nelaimę niekas negalvojo.

P. Auštrevičius surengė ekskursiją po EP pastatą. „Liftai yra šito pastato komunikacinė arterija, čia daug ką sutinki, galima apie daug ką pasikalbėti, aptarti esminius reikalus, nes visi yra užimti. Galima susitarti dėl esminių dalykų, nes visi nuolat juda, ir rasti laiko pasišnekėti yra iš tikrųjų didžiulė problema“, – apie bendravimą EP pasakoja lietuvis politikas.

Lyginti mūsiškį Seimą ir EP būtų beviltiška. Ilgesnis pasivaikščiojimas po pastatą gali atstoti treniruotę. Čia įkurti ne tik kabinetai, valgyklos, kavinės ar posėdžių salės. Tai – ištisas miestas po vienu stogu. Lietuviai ligi šiol klausinėja, kam reikalinga Seime kirpykla, o Briuselyje tokių klausimų nekyla. Bankai, kavinės, knygynai ir net kelionių agentūros – viskas po ranka.

Nors dauguma parlamentarų ketvirtadienio vakarą jau sėdi Vilniuje, laidos pašnekovai tikina, kad per ne visą Briuselyje praleistą darbo savaitę veikti tikrai yra ką. Štai B. Ropė teigia kasdien dirbantis nuo devynių ryto iki septynių vakaro. Net nėra kada miesto apžiūrėti. Baigei darbus ir – į viešbutį.

Anot B. Ropės, EP neblogai maitina. „Pavyzdžiui, ir žuvų patiekalai, ir mėsos. Na, dieną kaip tik valgiau keptos antienos – labai skanu. Šiandien už pietus mokėjau 14 euru“, – pasakoja politikas.

Belgija dažnai vadinama ir šokolado, ir alaus šalimi. Saldumynų čia galima rasti įvairiausių skonių ir už įvairias kainas. Belgiškas šokoladas – tai ne tik maisto kultūros dalis, bet ir didžiulė industrija, valstybei atnešanti milijonus. Kaip ir alus. Šalyje yra apie du šimtus alaus daryklų, o rūšių – nesuskaičiuojama galybė. Belgai – tikri alaus mėgėjai: per metus vidutiniškai išgeria po maždaug 80 litrų alaus.