„Mes nuvažiavome šiaip apsižiūrėti turguje ir pamačiau kilimus. Priėjau ir pradėjau žiūrinėti, pradėjome šnekėtis su žmogum, kuris prekiavo. Tai buvo mano dabartinio viršininko tėvas. Ir aš paprasčiausia šiaip, sakau, gal jums reikia darbuotojo?“ – prisimena lietuvis.

Palikęs kilimų pardavėjui savo telefono numerį, skambučio jis sulaukė po savaitės. Po 3 mėnesių čia pat įsidarbino ir jo draugė, ilgą laiką negalėjusi rasti darbo. Abu jie čia dirba jau daugiau nei 4 metus. Darbas sandėlyje labai sunkus, sako jis, ir aiškina, kad visi mūsų tautiečiai Šiaurės Arijoje lengvų darbų negauna – geriausius ir lengviausius pasiima airiai.

Prireikus į Lietuvą vyktų tą pačią minutę

Kai buvo vienuolis, norėti daugiau pinigų, kilti karjeros laiptais, ieškoti šiltesnės vietelės Ramūnui buvo svetimas dalykas. Tačiau dabar jis pakeitė nuomonę ir svajoja apie geresnes pareigas.

Nei vienuolis, nei kareivis... Visos svajonės sudužo į šipulius. Tada jam teko ramiai atsisėsti ir apgalvoti, ką dar gyvenime jis nori pasiekti.

„Aš – žmogus, norintis eiti į priekį. Noriu kažko siekti. Ir galbūt eiti toliau – eiti į parduotuves prekiauti, būti tuo pardavėju, gal paskui dar aukščiau kilti ir t.t. Dėl to aš mokausi ir stengiuosi gerai dirbti“, – pabrėžia lietuvis.

Ramūnas iki šiol yra labai tikintis Dievą, dažnai meldžiasi, tačiau į maldos namus užsuką vis rečiau: „Į bažnyčią man nueiti sunku, nes sekmadieniais aš į turgų važiuoju, bet kartas nuo karto nueinu.“

Taip pat dažnai savaitgaliais jis neatlygintinai dirba vienoje Niūrio kavinių, kuri visą savo pelną skiria labdarai Baltarusijos ir Afrikos šalių žmonėms. Lietuvis aukoja pinigų ir gyvūnams. Aukotis dėl kitų, neatlygintinai padėti blogiau gyvenantiems – tokią užduotį Ramūnas sau išsikėlė nuo tada, kai išėjo iš vienuolyno.

Apie grįžimą į Lietuvą buvęs vienuolis kol kas negalvoja, tačiau sako, kad tėvynę be galo myli ir, jeigu pas mus kiltų kokie  neramumai, tą pačią sekundę susikrautų lagaminus namo.

„Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19:30 val. per LRT televiziją.