Su savo dabartine gyvenimo drauge jis susipažino kelionėje į Taize. Ilgą laiką jos nematęs kariuomenėje susipažino su ten pat tarnavusiu jos vaikinu. Po kurio laiko vaikinas ją paliko.

„Aš, taip sakant, nuėjau jos paguosti. Ir guodžiu 12 metų jau. [...] Paskui išėjau iš kariuomenės, pradėjome artimiau bendrauti, o vėliau – ir kartu gyventi“, – pasakoja Ramūnas.

Būtent dėl savo mylimosios dabar lietuvis yra Šiaurės Airijoje, Niūrio mieste. Tai ji sugalvojo, kad gyvenimas šioje šalyje jiems bus lengvesnis.

„Ir dėl pinigų, ir dėl galimybių, ir jos šeima čia. Ji tikrai norėjo... Aš labiau norėjau išvažiuot į Vokietiją, nes Vokietijoje yra mano mama, mano sesuo“, – prisimena emigrantas.

Aukotis dėl kitų, neatlygintinai padėti blogiau gyvenantiems – tokią užduotį Ramūnas sau išsikėlė nuo tada, kai išėjo iš vienuolyno.

Lietuvoje gaudavęs truputį daugiau nei minimumą, Ramūnas vertėsi sunkiai. Tačiau buvęs vienuolis niekada nesiskųsdavo, jis puikiai žinojo, ką reiškia gyventi be pinigų, todėl tai atrodė visai normalu. Tačiau jo mylimoji turėjo didesnių poreikių. Ji įkalbėjo Ramūną imtis daugelio emigrantų Šiaurės Airijoje išmėgintų darbų.

Pajuto, kad smunka žemyn

Tik atvykę į svečią šalį lietuviai apsigyveno pas Ramūno mylimosios sesę. Susiradę darbą jau išsikėlė į atskirą būstą. Darbas buvo populiarus tarp lietuvių – bulvių pakavimas. Kaip prisimena Ramūnas, darbas buvo nemalonus iš esmės, o dar labiau kasdienybę kartindavo alkoholį vartojantys tautiečiai.

„Pasišnekėti su žmogumi, išskyrus apie gėrimą, muštynes, praktiškai neįmanoma. Nes jeigu nori pasakyti kažką protingesnio, į tave žiūri kaip į kvailį“, – sako lietuvis, užsimindamas, kad tuo gyvenimo laikotarpiu ir pats pradėjo vartoti daugiau alkoholio, smukti žemyn.

Ramūnas nesistebi, kodėl emigracijoje daug mūsų tautiečių nusigyvena. Pasak jo, tokioje aplinkoje gali išlikti tik labai stipri asmenybė – turi mokėti atsispirti gundymams.

„Paskui man teko labai susimąstyti, ir visiškai mečiau gerti. Dabar gal jau 7,5 metų esu abstinentas“, – sako emigrantas. Jis pabrėžia, kad tuo metu buvo išsigandęs pats savęs.

Atsisakyti malonumų, kaip buvo įpratęs būdamas vienuoliu, Ramūnui visai nesunku. Jis stengiasi atsisakyti vis kažko naujo: rūkyti, gerti, valgyti mėsos, cukraus ir pan.

Ramūnas sako, kad klysta tie, kurie mano, kad įvairūs savęs apribojimai yra kančia. Jis sako, kad atvirkščiai – tai dovana sau ir savo organizmui. Pinigus, kuriuos jis sutaupo atsisakydamas kai kurių dalykų, jis aukoja labdarai.

Vėl prisiminė kilimus

Šiaurės Airijos miestelis Niūris – tai ne vienuolynas. Celėje čia nepagyvensi, smaugia daug visokių mokesčių, reikia ir pavalgyti, norisi pakeliauti. Todėl be darbo Ramūnas čia neišgyventų. Kilimų sandėlis yra antrieji jo namai, kuriuose jis dažnai praleidžia po dešimt ar dvylika valandų per parą.

Čia jis pakuoja kilimus, kartais padeda parduotuvėje, tenka ir turguje jais prekiauti. Lietuvoje prekiavo kilimais, Šiaurės Airijoje – vėl prie kilimų. Ramūnas juokiasi, kad toks jo likimas – būti ne vienuoliu, o geru kilimų specialistu.