– Visų pirma, kaip jūs įvertintumėte prezidento premjerės I. Šimonytės kandidatūros pristatymą Seime vienu sakiniu?

– Man atrodo, čia yra tokia politinio teatro dalis. Žinome, kad kažkokie asmeniniai santykiai nėra itin šilti ir turbūt prezidentas G. Nausėda nematė reikalo girti I. Šimonytę, lygiai taip pat kaip I. Šimonytė nematė reikalo per prezidento inauguraciją sveikinti jo. Tai tokie simboliniai veiksmai, atspindintys ir jų santykius, galbūt jų patarėjų svarstymai, kaip geriau atrodyti viešojoje erdvėje, bet tas teatras šiaip nėra itin svarbus valstybei, svarbiausia, kad sprendimai būtų priimami. Dabar reikia žiūrėti, ar įvykdys abu vadovai savo konstitucinę prievolę susitarti ir surasti kompromisą, kad nekiltų konstitucinė krizė.

– Bet kaip ten sako – net nebuvo ką įskaityti tarp eilučių. O gal buvo atvirkščiai – viskas ir liko tarp tų eilučių?

– Man atrodo, kad apie judviejų požiūrį vienas į kitą mes esame jau ir girdėję, ir matę pakankamai daug, visai neseniai vyko prezidento rinkimų kampanija. Tai, man atrodo, jiedu abudu savo rinkėjams, savo simpatikams, lygiai kaip ir savo kritikams, yra gana aiškūs ir peršviečiami. Tai vienas ar kitas toks lakoniškas pasakymas ar atsisakymas kažką sakyti, manau, kad iš esmės nekeičia to vaizdo, kurį mes visi turime savo galvose.

– Tam, kad I. Šimonytė taptų ministre, reikia daugiau nei pusės parlamentarų pritarimo, kurie antradienį dalyvavo posėdyje. Ar nemanote, kad čia jai galėjo kilt kažkokių kliūčių?

– Būtų keista, aš nematau kažkokių interesų politinių dabar šitame etape, vidurvasaryje, pabandyt ją nuversti ant šono. Vis tiek politinės partijos rengiasi Seimo rinkimams, turi savo rinkiminį ciklą, rinkiminių kampanijų planus. Akivaizdu, kad Seime nėra jokių galimybių kažkokių kitų laikinai daugumai, niekas to neplanuoja. Tai, manyčiau, būtų labai turbūt neracionalu ir keista, kad ji negautų tos bent jau minimalios daugumos.

Aš manau, daug lietuvių yra pavargę nuo tų intrigų kūrimo.

– Iš prezidento lūpų išgirdome, jis vis sakė: „Prisiminkit, ką aš sakiau apie ministrus – tiek apie Kęstutį Navicką, tiek apie Arūną Dulkį“. Ar manot, kad tik šie du ministrai gali būti paklibinti?

– Aš manau, esu girdėjęs tris galbūt pavardes. Minėtų dviejų, dar galbūt kels klausimą ir dėl energetikos ministro Dainiaus Kreivio, tai vienas, du ar trys, čia jau irgi turbūt kažkokio kompromiso rezultatas, nes to kompromiso paieškas užprogramuoja Konstitucija. Kaip žinome, ministrai yra tiesiogiai pavaldūs premjerui, tai jis visgi turi pirmąją teisę pasirinkti komandą, kuriai vadovautų, su kuria tiesiogiai dirbtų, bet šalia to yra nuostatos, kad ministrai yra atsakingi prezidentui ir Seimui, tai šios instrukcijos kažkokią minimalią įtaką irgi gali turėti. Bet žinant, kad iki Seimo rinkimų liko trys mėnesiai, kažkoks reikšmingas Vyriausybės sudėties keitimas turbūt tikrai nebūtų tikslingas.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– O kaip dėl užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio? Juk mes žinome, kad santykiai su prezidentu jo tikrai nekokie, bet gal čia prezidentas tiesiog neišdrįstų bandyti kelti klausimą dėl jo?

– Žinot, G. Landsbergis yra ne tik užsienio reikalų ministras, bet ir partijos vadovas. Tai jeigu jau tu klibintum partijos vadovą, tai iškiltų klausimas apskritai dėl valdančiosios koalicijos likimo. Dar reikia suprasti, kad jo politinis svoris dėl pirmininkavimo didžiausias valdančiųjų partijai yra kitoks ir jo judinimas vėlgi yra kitoks. Manau, G. Landsbergio klausimas labiau spręsis eurokomisaro paieškų kontekste.

– Kaip I. Šimonytei seksis ieškoti naujų kandidatų kelioms dienoms? Kitaip tariant, ir mes matėme, kad tikrai lengva nebuvo, kai reikėjo rasti švietimo, mokslo ir sporto ministrą?

– Tikrai kažkokie profesionalai, turintys viziją, ką reikėtų keisti toje srity, vargu, ar jie sutiktų eiti į tas pareigas, nes tai šiek tiek juokinga. Tiesiog tau užteks laiko susipažinti su savo komanda, ministerijos komanda, suformuoti savo politinę komandą. Tai visi supranta, kad didelių pokyčių, strateginių pokyčių per tiek laiko padaryti yra neįmanoma. Tai matėme du skirtingus atvejus: vienas yra, kai socialinės apsaugos viceministras tapo ministru. Žmogus, gerai išmanantis sistemą ir užtikrinantis tęstinumą. Antru atveju – dėl Švietimo ministerijos. Abudu variantai yra įmanomi. Teoriškai įmanomas ir trečias variantas, jeigu visgi kaktomuša įvyktų tarp prezidento ir premjerės ir jiems nepavyktų suderinti kandidatūrų.

– Kas tada būtų laikinas ministras, kuris prižiūri kelias ministerijas, kaip buvo su Monika Navickiene?

– Aš manau, tada galėtų būti pabandomas tas variantas, kad galbūt G. Nausėda galėtų dekretu tvirtinti nepilną Vyriausybę, ką sykį yra padariusi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Bet tada jau kiltų klausimas, ar iš tikrųjų taip galima elgtis. Jeigu kiltų toks konstitucinis ginčas, galbūt atsakymus turėtų pateikti ir Konstitucinis Teismas, tai čia teisinė dalis. O politinė dalis, be abejo, tuos kelis mėnesius matėme, kad Švietimo ministerijoje irgi buvo laikinoji vadovė kurį laiką, apskritai toje ministerijoje keitėsi labai daug ministrų. Tai turbūt nei kažko pasiekti, nei kažką sugriauti per tuos tris mėnesius nepavyktų.

– Bet dabar, kai mes matome tą kaktomušą tarp aukščiausių šalies vadovų, ar nėra tada tokio jausmo, kad mūsų valdžia, kuri kalba, kad turime būti vieningi, nes čia pasaulis ant bedugnės krašto, vis tiek žaidžia politinius žaidimus. Tai jeigu ištinka reali krizė, ar ten irgi neatsitiktų lygiai taip pat? Nėra tokio jausmo, kad žaistų toliau savo politinius žaidimus?

– Aš manau, daug lietuvių yra pavargę nuo tų intrigų kūrimo. Čia, man atrodo, pastabų galima duoti visiems rūmams – ir Daukanto rūmams ir dvejiems rūmams Gedimino prospekte. Tikrai norėtųsi, kad mažiau išteklių būtų skirta tam, kaip įgelti ar įkąsti politiniam oponentui. Na, tokia yra realybė. Vidaus politikos interesai dažnai užgožia valstybinius interesus, siauri partiniai interesai juos užgožia, bet, aišku, reikia nepamesti to, kas yra svarbiausia. Štai Donaldas Trumpas paskelbė apie savo viceprezidento kandidatūrą. Matome, kad šita komanda nėra norinti įsipareigoti daug Europai, ji Europą tvarkytis pačią, gali atsitraukinėti labiau iš Europos ir perkelti visą dėmesį į Aziją. Turime kalbėti apie tai, ką tai reiškia mums. Galbūt vienintelis toks pozityvus dalykas yra dėl užsienio politikos, dėl paramos Ukrainai, dėl Rusijos ir dėl santykių su Amerika – tiek prezidentas, tiek premjerė, tiek Seimo dauguma turi vieningą poziciją, tai gal ir tikėkimės, kad tai išliks, kad gynyba mūsų bus stiprinama, o politinis teatras, tai ir yra teatras, galime atsipalaiduoti kartais žiūrėdami į vieną ar kitą repliką.