Didysis pavojus

Sugrįžkime prie A. Dugino paskaitos. Joje šiandieninės Rusijos ideologas kalba apie rusiškojo valstybingumo lietuviškąjį periodą, sumaniai nutylėdamas, kas ta Lietuva ir kodėl be jos neįmanoma suprasti pačios Rusijos. A. Duginas teigia, kad minėta epocha gali būti peržvelgiama iš dviejų pusių: iš Vakarų ir iš Rytų perspektyvos. Pasak jo, Vakarų Rusios atstovai stengiasi sumenkinti Maskvos vaidmenį ir išaukštinti Lietuvos vaidmenį, o Rytų Rusios atstovai – atvirkščiai.

Tokiuose teiginiuose slypi vienas pavojus mums. Koks? Toks, kad galima paskelbti, jog lietuviai – tai tiesiog beveik tie patys rusėnai. Beje, taip jau ir nutiko: Rusijos istorikai suformulavo tezę, kad Lietuva – tai tiesiog slaviškos žemės, kurios nebuvo okupuotos, bet tiesiog sugrįžo ten, kur joms ir vieta – į Rusijos imperijos glėbį. Anot jų, Vilnius nuo senų laikų buvo rusiškas miestas, tad ar LDK ar Rusijos istorija – tas pats dalykas. Kitaip tariant, tikroji lietuvių esmė ta, kad jie buvo rusakalbiai ir stačiatikiai ir tik lenkai viską sugriovė, pavertę lietuvius katalikais ir orientavę į Vakarus.

Keletas pavyzdžių. Vilniečiams gerai žinoma Šv. Nikolajaus cerkvė Senamiestyje. Ją atstatė Konstantinas Ostrogiškis kaip padėką už pergalę prieš Maskvą prie Oršos. XIX a. rusų istorikai sugalvojo, kad Algirdas prieš mirtį tapo stačiatikiu ir yra palaidotas šioje cerkvėje. Įdomu tai, kad ši cerkvė stovi giliau nei kiti pastatai. Taip yra todėl, kad dar XIX a. Šv. Nikolajaus cerkvę užstojo namas. Caro valdžia nusprendė ją atidengti – jeigu joje palaidotas Algirdas, tai reikia išskirti šią vietą: todėl ir atidengtas visas jos grožis. Toks vaizdas išliko iki mūsų dienų. Aišku, joks Algirdas ten nepalaidotas. Šaltiniai aiškiai sako, kad jis mirė būdamas pagoniu ir buvo sudegintas. Archeologas Vykintas Vaitkevičius teigia, jog didysis kunigaikštis Algirdas buvo sudegintas netoli Maišiagalos. Kad ir kur Algirdas būtų palaidotas, tai buvo padaryta atliekant pagoniškas apeigas.

Mitas apie Algirdo tapimą stačiatikiu Rusijos istorikams buvo reikalingas tam, kad pabrėžtų, jog Vilnius – tai nuo seno stačiatikiškas miestas, o Rusija tik susigrąžino tai, kas jai priklausė. Beje, tokią demagogiją XVIII a. pabaigoje Rusijos diplomatai aiškino Vakarų valstybėms.

Kitas pavyzdys. Mažai kas žino, bet 1904 metais Katedros aikštėje buvo pastatytas paminklas Jekaterinai II – tai pačiai, kuri užgrobė Lietuvą. Ant paminklo buvo parašyta: „Atplėštą sugrąžinti“. Anot šios demagogijos, Vilnius kažkada priklausė Kijevo kunigaikščiams, vadinasi, jį reikia susigrąžinti...

Štai kodėl Rusija niekaip negali savo tapatybės papasakoti, nepaminėdama Lietuvos. Šiandien Lietuva yra maža. Pripažinti jos istorijos vaidmenį viešai – tai reiškia sureikšminti mūsų valstybę. Tą galima papasakoti studentams, kad jie suprastų esmę, tačiau to negalima transliuoti plačiajai auditorijai. A. Duginas yra protingas žmogus. Jis sukūrė euroazijietiškumo teoriją, kuri turi tapti atsvara Europai. Aišku, Eurazinės doktrinos tikslas – atkurti Rusijos imperiją. Štai ką jis rašo apie lietuvius:

„Arba lenkų-lietuvių erdvė tebeegzistuos kaip savarankiška geopolitinė tikrovė (ir bus neįveikiama kliūtimi proeurazinei Baltijos vienybei su prūsiška ašimi), arba jos fragmentai bus integruoti į kitus geopolitinius blokus, o ji pati bus suskaldyta ir pasmaugta pačioje užuomazgoje“.

Anot jo, euraziniam projektui galima išnaudoti etnines ir religines mažumas. O svarbiausia – išlaikyti įtampas tarp lenkų ir lietuvių. Tuomet bent jau lietuviai natūraliai suksis Rytų link, kur jų laukia Rusija. A. Duginas šią koncepcija ne šiaip sugalvojo, ji paremta ilgamete istorija.

Ne visi rusai bando perrašyti Lietuvos istoriją

Sugrįžkime prie NATO filmuko apie partizanus. Kodėl jis taip įaudrino dabartinę Rusijos valdžią? Todėl kad šis filmukas griauna bet kokias Rusijos pastangas Baltijos šalis įtraukti į savo orbitą. Be to, yra ir dar vienas aspektas – panašu, kad po įvairiausių tapatybės paieškų dabartinė Rusija sugrįžta prie sovietinių idealų. Pagal apklausas Stalinas vertinamas kaip vienas iš geriausių lyderių, užmirštamas teroras, žudynės, kankinimai. Užmirštama paprasta tiesa – nuo komunizmo labiausiai nukentėjo patys rusai.

Dabartinė valdžia prisiėmė Sovietų Sąjungos istoriją ir, deja, atsakomybę už jos nusikaltimus. Sovietinėje mitologijoje yra svarbiausia ašis – Antrasis Pasaulinis karas: gėrio ir blogio kova. Aišku, sovietai kovojo už gėrį. Šioje gėrio kovoje labai netinkami Lietuvos partizanai – jie sugriauna šį mitą. Jeigu partizanai kovojo už laisvę – tai kas buvo sovietiniai kariai? Okupantai? To dabartinė Rusijos ideologija negali leisti.

Dabar tai tapo ypatingai svarbu, kadangi Rusija prieš kelis metus okupavo Krymą. Pokario partizanų kova – tai priminimas, kad Sovietų Sąjunga, šalia nacistinės Vokietijos, buvo didžiausia agresorė XX amžiuje. Štai todėl Rusijoje buvo organizuotas toks didelis pasipiktinimas NATO filmuku apie partizanus.

Tiesa, nereikia manyti, kad visi rusai taip mano. Kitokią nuomonę nekart yra išsakęs žymus disidentas, žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas, kitokią nuomonę turi ir žymus rusų istorikas Nikita Petrovas, kuris teigia, kad nors partizaninis pasipriešinimas buvo kruvinas ir gausus aukų, bet, žiūrint istoriškai, jis buvo prasmingas, nes Baltijos tautos dabar yra nepriklausomos – juk dėl šito laisvės idealo ir žuvo visi tie žmonės.

Istorija yra pats geriausias pavyzdys, įrodantis, kad mums reikia žinoti savo praeitį. Jeigu mes nežinosime savo istorijos, ją žinos kiti ir mumis manipuliuos. Istorija – tai mūsų tiltas į ateitį. Klausimas tik toks: ar mes, ar kiti tą tiltą statys. Jei turime ambicijų, geriau mums patiems kurti ateitį, o to negalėsime padaryti, nežinodami savo praeities.

„Istorijos detektyvai“ su Virginijumi Savukynu – antradienais nuo 22:30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.