Iš Lietuvos – į didžiausią pasaulio totorių suvažiavimą

Per tradicinę totorių šventę – sabantujų – portalo 1diena.lt liepos pradžioje kalbinta Lietuvos totorė Rinata Ibragimova po publikacijų totorių bendruomenės buvo pakviesta apsilankyti istorinėje tėvynėje – Tatarstane vykusioje pasaulio totorių jaunimo konferencijoje.

Nors mergina ne kartą yra lankiusis Tatarstane, šioje kelionėje daug dalykų jai buvo naujovė. Pirmąkart ji vyko ir į vienu gražiausių Rusijos didmiesčių laikomą Tatarstano sostinę – Kazanę.

Savo kelionės įspūdžiais, įgyta patirtimi ir bendravimo su tautiečiais ypatumais Rinata dalijasi su portalo skaitytojais.

– Sulaukei kvietimo apsilankyti viename didžiausių pasaulio totorių suvažiavime. Ar iškart sutikai keliauti? Ar nebuvo abejonių, noro atsisakyti?

– Nors Tatarstane esu buvusi ne kartą, Kazanės miesto taip niekada ir nebuvau mačiusi. Atsiradus progai, iš karto sutikau. Be to, žinojau, kad taip galėsiu artimiau pabendrauti su kitų totorių bendruomenių nariais, prisiminti užmirštą totorių kalbą ir tradicijas.

– Kaip atrodė pati kelionė? Kiek ji truko?

– Iš tiesų, kelionė neprailgo. Nusprendėme skristi per Maskvą, ten mus pasitiko Tatarstano respublikos atstovybės darbuotojai. Aprodė miestą, totorių gimnaziją, muziejų, biblioteką, supažindino su jos veikla, nariais. Išskridę anksti ryte iš Vilniaus, vėlai vakare jau buvome Kazanėje. Turėdami daug laisvo laiko oro uoste aptarėme būsimos konferencijos programą, renginius, kuriuose dalyvausime.

– Ar gali palyginti Tatarstaną ir likusią Rusiją? Kas tarp jų bendra, kuo skiriasi?

– Tatarstano respublika labai prižiūrėta, sutvarkyta. Parkai, miestelių aikštės remontuojamos. Šį kartą teko pabūti tik Kazanėje ir jos apylinkėse, tai pirmas įspūdis buvo labai geras. Visur žydi gėlės, miestas išpuoštas, gatvės tvarkomos. Manau, tai susiję su kitais metais Kazanėje vyksiančia universiada. Kadangi gyvenome pačiame centre, aplankėme senamiestį, kremlių, mečetes ir cerkves.

Vakarais eidavome pasivaikščioti po pagrindinę miesto gatvę, skirtą pėstiesiems, – Baumaną. Ši gatvelė šiek tiek priminė tipišką Vakarų Europos senamiestį.

Čia parduotuvėse ir kavinukėse knibždėjo jaunimo, gatvės muzikantai grojo įvairią muziką, norėdami užsidirbti kelis rublius. Įkyrūs pardavėjai siūlė įsigyti suvenyrų su Kazanės miesto atributika ir tradicinių saldumynų, tokių kaip šiak šiak. Kainos – gerokai didesnės nei Lietuvoje: puodelis kavos – 10 litų, bokalas alaus – apie 15 litų, vakarienė vidutinio lygio restoranėlyje gali kainuoti daugiau nei 100 litų. Pastebėjau, kad pas juos labai daug užsienietiškų patiekalų ir kavinių: japoniškų, vokiškų, itališkų. Tarp jaunimo labai populiarūs airiški barai.

– Tatarstane turi giminių, ar turėjai progos juos aplankyti?

– Mūsų giminaičiai išsibarstę po visą Tatarstaną, tačiau tik kelios šeimos gyvena Kazanėje. Susitikau su tetomis ir pusseserėmis, pabendravome, išgėrėme arbatos, kartu žiūrėjome fejerverkus, skirtus Tatarstano dienoms paminėti. Kadangi programa buvo labai užimta, negalėjau joms skirti daug laiko, bet labai džiaugiuosi ir tomis trumpomis kartu praleistomis akimirkomis.

– Tatarstane esi buvusi ir ankščiau. Ar per šią kelionę pavyko pamatyti, sužinoti ką nors nauja?

– Naujų dalykų buvo labai daug: Kazanės miestas, apylinkės, žmonės, su kuriais teko susipažinti. Bendravau su dalyviais iš tokių šalių kaip Kirgizija, Turkmėnija, sužinojau, kaip jie savo namuose puoselėja totoriškus papročius, tradicijas. Nustebau, kiek daug jie namuose bendrauja totoriškai, nevartoja kiaulienos, negeria alkoholio, išpažįsta islamą. Viena mergina iš Turkmėnijos pasakojo, kiek ilgai turėjo įkalbinėti tėvus, kad leistų jai neryšėti skarelės, kiek šeimoje kilo barnių jai gavus stipendiją ir galimybę studijuoti Olandijoje.

– Kokiuose miestuose, miesteliuose buvai? Gal gali palyginti didmiestį ir provincijos miestelį?

– Tatarstane buvau Kazanėje ir Arske. Nežinau, kaip juos palyginti. Kazanė – Tatarstano sostinė. Miestas labai senas, juk jo istorija siekia XI a. Mieste gražiai susipina kelios religijos: senojo islamo palikimas ir vėliau atėjusi slaviška kultūra, čia pat gali pamatyti mečetę ir šalia įsikūrusią provoslavišką cerkvę. Visa miesto istorija dvelkia šių dviejų kultūrų kontrastu ir sugyvenimu.

Arskas – nedidelis miestelis šalia Kazanės. Kaimiški mediniai nameliai su dailiomis išraižytomis langinėmis ir gėlių darželiais.

Gal paprasčiau būtų palyginti žmones. Pavyzdžiui, Kazanėje į mus niekas nekreipė dėmesio, o štai Arske gyventojai žiūrėjo akis išpūtę, juk ne kasdien į jį atvažiuoja 800 žmonių 15-a autobusų, lydimų kelių milicijos patrulių.

Provincijoje susidūrėme ir su tokiu juokingu įvykiu: mums buvo užsakyta vakarienė vietos užeigoje „Sabantuj“. Žinoma, patiekalai buvo nacionaliniai, o štai patiekti juos buvo nuspręsta vakarietiškai. Atėję labai nustebome, nes prie stalų nebuvo kėdžių, jos visos sustatytos į kampus. Na, mes mandagūs žmonės, kiekvienas atsinešėme po kėdę ir sėdome vakarieniauti. Staiga ateina restorano direktorius ir aiškina, kad tai švediškas stalas. Neįprastas derinys – plovas ir švediškas stalas, bet juk nepasiginčysi.

– Ar radai draugų? Užmezgei naujų pažinčių?

– Iš tikrųjų, tokioje žmonių masėje sunku buvo ir savus atrasti. Be to, programa buvo labai įtempta, nebuvo labai daug laisvo laiko. Vis dėlto su keliais pavyko artimiau susipažinti: su jaunuoliu iš Maskvos ryte kartu pusryčiavome, vėliau susibendravome per socialinį tinklą. Dar susipažinau su savo bendrapavarde iš Kazanės. Mūsų pavardė labai dažna Tatarstane, tad giminystės ryšių net neieškojome.

– Kokia, tavo akimis žvelgiant, totorių kalbos, kultūros padėtis? Ar Tatarstane ji vis dar gyva? Gali vystytis?

– Nors šis renginys ir parodė, kiek pastangų dedama, kad būtų laikomasi totorių kalbos ir tradicijų, tačiau tikrovėje taip nėra. Vis mažiau jaunų žmonių kalba totoriškai ir laikosi totoriškų papročių. Nors mokykloje ji vis dar dėstoma, pamažu totorių kalba bei kultūra pamirštama.

– Matei kitų šalių totorių. Ar Lietuvos, Baltarusijos, Turkmėnijos, Rusijos totoriai skiriasi vieni nuo kitų? Gal pastebėjai kokių nors atskirų šalių totorių bendruomenėms būdingų bruožų?

– Iš tikrųjų, kontrastas buvo milžiniškas. Atskirti iš Vakarų Europos, Baltijos šalių, Maskvos atvykusius totorius buvo galima iš karto. Jaunimas apsirengęs šiuolaikiškai, su džinsais, marškinėliais. Jų net elgesys kitoks, laisvesnis. Ir kitoje pusėje iš Turkmėnijos, Kirgizijos, Azerbaidžano atvykę totoriai – išsipustę, išsipuošę, kostiumuoti, merginos plaukus prisidengusios skarelėmis. Jie labiau laikėsi grupelėmis, mažiau bendravo su kitų šalių dalyviais, buvo šiek tiek uždaresni.

– Ar šventės Tatarstane skiriasi nuo vykstančių Lietuvoje totorių švenčių?

– Tatarstane šventės tikroviškesnės, jose labiau atsispindi totoriška dvasia. Suprantama, juk jie gyvena tuo, kasdien tai jaučia, mato, ragauja. Be to, jauni žmonės labiau linkę dalyvauti žaidimuose, nebijo pralaimėti, šiek tiek drąsesni nei Lietuvoje. O ir žaidimų bei prizų įvairovė daug didesnė.

– Praeitą kartą sakei, kad norėtum nusivežti į Tatarstaną savo vyrą ir vaiką. Ar po šios kelionės planai nepasikeitė? Ką pirmiausia jiems parodytum?

– Noras ne tik kad nepasikeitė, bet ir sustiprėjo. Anksčiau maniau, kad galbūt sunkiai prisitaikysime prie naujos kultūros. O dabar esu įsitikinusi, kad lengvai priprasime. Žmonės ten labai draugiški, vaišingi, priima kaip savus. Be to, sužinojau, kad kelionės bilietai ne tokie ir brangūs, kaip kad maniau. Pirmiausia supažindinčiau juos su giminaičiais, tai užtruktų geras porą savaičių, o tada būtų galima ir pakeliauti, apžiūrėti miestus, lankytinus objektus.

Tokio mąsto šventė surengta pirmąsyk

Pasaulio totorių jaunimo konferencija Tatarstane vyko rugpjūčio 27–30 d. Ji sulaukė daugiau nei 800 dalyvių iš 22 pasaulio šalių.

Didžiąją dalį sudarė jaunimas iš įvairių Rusijos federacijos sričių ir buvusių Tarybų sąjungos šalių: Azerbaidžano, Tadžikijos, Turkmėnijos ir t. t. Lietuvos totorių delegacijai atstovavo devyni jaunuoliai iš Vilniaus, Klaipėdos, Visagino ir Nevėžio.

Tokio masto totorių jaunimo konferencija surengta pirmą kartą. Pagrindiniai konferencijos renginiai vyko Nacionaliniame teatre, Kazanės universitete. Renginyje dalyvavo ir oficialiai šventę pradėjo Tatarstano prezidentas Rustamas Minichanovas.

Oficiali konferencijos kalba – totorių. Pagrindinis konferencijos tikslas – totorių kalbos, papročių, tradicijų puoselėjimas tarp totorių jaunosios kartos. Rengėjai pristatė programą, saugančią ir ugdančią nacionalines vertybes, tokias kaip gimtoji kalba, istorija ir kultūros palikimas. Konferenciją vainikavo diskusija apie totoriškų nacionalinių prekės ženklų formą ir turinį.

Nors pagrindiniai renginiai vyko Kazanėje, svečiai turėjo progą apsilankyti ir Tatarstano provincijoje. Nedideliame Arsko miestelyje Tatarstano dienų proga buvo surengta šventė. Tautiniais kostiumais pasipuošusios šeimininkės vaišino svečius šilta arbata ir totoriškais saldumynais. Šventės dalyviai galėjo ne tik pasimėgauti tradiciniais patiekalais, bet ir jų įsigyti. Po vaišių laukė įvairūs tradiciniai totorių žaidimai: bėgimas maišuose, estafetės su medinėmis slidėmis, rogutėmis.

Apie Tatarstaną

Totorių respublika Rusijoje, Pavolgio federalinėje apygardoje, prie Volgos vidurupio. Tai vienas labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių Rusijos Federacijos regionų. Teritoriškai respublika išsidėsčiusi vieno didžiausių pramonės regionų centre, 800 km į rytus nuo Maskvos. Dėl istorinių, geografinių, gamtinių ir kitų svarbių faktų Tatarstanas susiformavo kaip stambus mokslinis ir pramoninis centras, turintis pripažinimą ne tik Rusijoje, bet ir už jos ribų.
Respublikos plotas – 67 836,2 kv. km. Sostinė – Kazanė. 2005 m. vasarą paminėtas Kazanės miesto 1000-mečio jubiliejus. Tatarstano respublikoje gyvena 3,78 mln. gyventojų (2002 m.): totorių – 51,3 proc., rusų – 41 proc., likusių tautybių – 3 proc.
Oficialios kalbos – rusų ir totorių.
Didžiausi miestai: Kazanė (1,1 mln.), Naberežnyje Čelnai (513,5 tūkst.), Nižnekamskas (225,5 tūkst.) gyventojų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

alach akbar

alach akbar portretas
kvailas žurnaliųga - totoriai iš NEMĖŽIO ,O NE NEVĖŽIO , plumprotti
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių