– Rusų rašytojas Michailas Šiškinas tai yra įvardijęs gana paprastai – Rusijoje žmogus valstybę laiko savo priešu, o Šveicarijoje, kur gyvena M. Šiškinas, piliečiui valstybė – draugas. Savo tyrimuose esate pastebėję išskirtinį nepasitikėjimą teisėtvarka Maskvoje ir Dagestane.

– Čia reikia prisiminti tokį dalyką, kaip kultūros primetamą įvaizdį. Rusijos literatūroje valdžia visada – korumpuota. Rusijos valdžia visada yra priešas. Inteligentiją ir liaudį vienija neapykanta valdžiai. Bet tai kultūriniai įvaizdžiai.

Man įdomiau, kaip tam tikros valdžios institucijos vaizduojamos žmonių tarpusavio santykiuose. Kalbant apie korupciją, rusų kalboje yra du žodžiai, kurie reiškia pateisintiną korupciją, kitas – nepateisintiną. Jei automagistralėje viršijate greitį, jus sustabdo policija ir sumokate 5 000 rublių kyšį – tai pateisinama. Jūs pažeidėte taisykles, todėl buvote priverstas mokėti, moraliai tokią korupciją pateisina.

Bet jei jūs greičio neviršijate, o jus vis tiek sustabdo ir verčia mokėti, tuomet tai moraliai nepateisinama korupcija. Žmonės Rusijoje gana teigiamai vertina moraliai pateisinamą valstybės institucijų korupciją. Žmonės, duodantys kyšius pareigūnams, daug dažniau sako, kad valdančioji partija yra visiškai korumpuota, nei tie, kurie su pareigūnais neturi jokio kontakto. Pagrindiniai kaltintojai moraliai nepateisinama korupcija dažniausiai yra patys įsivėlę į purvinus ekonominius sandorius.

– Sakėte, kad ideologinių ginčų Rusijos rinkimų kampanijoje beveik nebuvo.

– Tai visiškai nauja, nes 2011 metais ideologinių ginčų buvo gausu, žmonės dėl daug ko ginčijosi, tikėjo, kad rinkimai sprendžia visų čia gyvenančių likimą. Šiemet kampanija visiškai nebuvo politiška. Pagrindinės partijos netgi nenaudojo provakarietiškos ar antivakarietiškos retorikos. Tos temos diskusijose net nepasirodė, niekam nerūpėjo.

Iš mūsų surinktų duomenų sprendžiu, kad pagrindinės partijos nusprendė tiesiog per daug nesirodyti ir federaciniu, ir regioniniu lygiu. Pastaruoju lygiu pasirodymo buvo daugiau nei federaciniu, bet vis vien mažiau nei 2011 metais. Lyginant su tais rinkimais, šiemetėje rinkimų kampanijoje nebuvo politinių temų ar akcentų pasikeitimo. Rinkimų kampanijos tiesiog nebuvo.

– Tad apie ką buvo kalbama?

– Apie 90 procentų žiniasklaidoje pasirodžiusios informacijos, kuri buvo susijusi su Dūmos rinkimais, skelbė, kad tas ar kitas kandidatas nuvyko ten ar ten. Tai buvo ne kampanijos nušvietimas, o GPS navigacija. „Tas žmogus nuvyko ten ir susitiko su tuo. Kita žinia...“ Pagrindinis įvykis žiniasklaidoje per septynis paskutinius mėnesius buvo birželio 27-ąją, kai prezidentas Vladimiras Putinas nuvyko į „Vieningosios Rusijos“ konferenciją Manieže. Viskas. Čia pagrindinis įvykis per pusę metų. Jokios diskusijos. Jis pasirodė. Rinkimų kampanijos kulminacija. Jis atvyko ir pareiškė: „žmonėms meluoti negalima, žmonės žino, kai jiems meluoji.“ Visa kampanija vienoje frazėje.

Per pusę metų išanalizavome pusę milijono žinučių internete, televizijoje, radijuje, spaudoje. Ir tiesiog nesupranti, kas vyksta, nes viskas visiškai plokščia, jokio žiniasklaidos sprogimo. Vienintelis suaktyvėjimas – birželio 27-ąją, tik dėl to, kad jis pasirodė. Rinkimus stebime nuo 2004-ųjų. Nieko panašaus anksčiau nebuvome matę.

– Ir televizijoje, ir internete, ir spaudoje viskas vienodai?

– Buvo vienas dalykas – pastebėjome, kad žmonės, pasitikintys televizija, ir žmonės, pasitikintys interneto šaltiniais, yra skirtingi. Tad elektoratas – skilęs. Interneto kampanija buvo gyvybingesnė dėl socialinių tinklų, bet didžioji visuomenės dalis informaciją gauna iš televizijos. Televizija pagrindiniu informacijos šaltiniu yra 73 procentams žmonių, tačiau tik 55 procentai televizija pasitiki. Tad daug žmonių Rusijoje nepasitiki informacija, gaunama iš televizijos, bet vis tiek ją žiūri.

– Ar tuos žmones, kurie pagrindiniu informacijos šaltiniu laiko internetą, sietumėte su neparlamentinėmis partijomis?

– Taip, jie turi daug daugiau palankumo neparlamentinėms partijoms. Jų socialinio pasitikėjimo ratai patys didžiausi. „Facebook“ jiems yra pats patikimiausias informacijos šaltinis. Tarp šių žmonių, norinčių balsuoti už PARNAS ir „Yabloko“ yra daug daugiau nei imant bendrą kiekį. Bet tai būtent tie žmonės, kurie nebalsavo. Tuo metu sėdėjo internete.

– Tad jie nebalsuoja todėl, kad mano, jog tai nieko nepakeis, bet taip mano ir tie, kurie balsuoja?

– Tiesą sakant mes nežinome, kas balsavo, nes aktyvumas toks žemas, kad nesuprantame, kad iš viso atėjo balsuoti. Jei žmonės nepasitiki rinkimais apskritai – ne V. Putinu, ne „Vieningąja Rusija“, o visa politine sistema, tuomet kyla klausimas – kas balsavo?

– Tad manote, kad rinkimai, kaip institucija, yra diskredituoti Rusijoje?

– Taip, ir štai kur problema. Esama strateginių ir taktinių tikslų. Strategiškai Rusijos politinis režimas turėtų mąstyti, kaip grąžinti legitimumą rinkimams ir visoms kitoms socialinėms institucijoms – teisingumo, sveikatos apsaugos, žiniasklaidos – ja irgi labai mažai pasitikima.

Tad tai yra strategija – turi įrodyti žmonėms, kad ši institucija veikia, kad jie ateitų ir balsuotų. Bet dirbdamas strategiškai šiuo metu gali daug prarasti. Norėdamas grąžinti Dūmai legitimumą, turėtum ją parodyti daug įvairesnę ir atviresnę, nei ji yra dabar, kai 80 procentų vietų gavo viena partija. Bet taktinis tikslas yra išlaikyti kontrolę, vietas. Ir jie pasirinko taktinį tikslą.