– Esant tokiam abejingumui, net nereikia organizuoti rinkimų kampanijos, kurioje kažką įrodinėtum.

– Kai 2007 metais kartu su ESBO žiniasklaidos stebėjimo misija dirbau Balkanuose, jie visada rasdavo kokių nors slaptų finansavimo šaltinių, kurie remdavo valdančiųjų partijų rinkimų kampanijas. Kroatijoje buvo situacija, kai mūsų kolegos iš Italijos įrodė, kad valdančioji partija išleido 3 kartus daugiau pinigų savo kampanijai, nei jai buvo galima pagal įstatymus. Rusijoje valdančioji partija išleidžia tris kartus mažiau pinigų nei skelbia. Žmonės pasirengę mokėti, kad tik nebūtų paminėti.

– Ar pastebėjote per šiuos rinkimus kliūčių neparlamentinėms partijoms?

– Dviejų rūšių kliūtys – žiniasklaidos ir institucinės. Žiniasklaidos spaudimą patyrė tik PARNAS. Ji buvo gana aiškus stipraus žiniasklaidos puolimo taikinys. „Yabloko“ buvo šiek tiek puolama kampanijos pabaigoje, rugsėjį, tačiau tik truputį ir tik kampanijos pabaigoje.

Tačiau žiniasklaidoje galima pastebėti didžiulę disproporciją tarp parlamentinių ir neparlamentinių partijų. Neparlamentinės partijos buvo minimos dešimt kartų mažiau net už kitas parlamentines partijas, o jos buvo minimos gerokai mažiau nei „Vieningoji Rusija“. Tad jei visas partijas dėtume į vieną grafiką, neparlamentinės partijos būtų vos aukščiau nulio pagal paminėjimą žiniasklaidoje palyginti su „Vieningąja Rusija“.

Tad kai rinkimų komisijos pirmininkė Ella Pamfilova prieš rinkimų kampaniją drąsiai pareiškė, kad dabar Rusijoje pakeistas rinkimų įstatymas ir visos partijos bus atstovaujamos vienodai – tai buvo kiek per drąsu ir netiesa.

– Ir tai smarkiai skyrėsi nuo 2011-ųjų?

– Tuomet disproporcija buvo dar didesnė, tačiau tuomet ji buvo tarp „Vieningosios Rusijos“ ir visų kitų partijų. Dabar disproporcijos dvi – tarp „Vieningosios Rusijos“ ir kitų parlamentinių partijų bei tarp parlamentinių partijų ir neparlamentinių partijų.

– Kokių pagrindinių pokyčių matote Rusijos visuomenėje per tuos penkerius metus?

– Vienas pagrindinių pokyčių, kuriuos minėjau, yra viešojo pasitikėjimo sumažėjimas. Ir jis turės daug ilgesnių padarinių nei viena parlamento kadencija. Kai žmonės nepasitiki šia institucija apskritai, jie nepasitikės ir jokiu šio parlamento priimtu įstatymu.

Kitas pokytis – sumažėjęs pasitikėjimas žiniasklaidos institucijomis. Žmonės nepasitiki netgi pagrindiniais informacijos šaltiniais. Ir galų gale pirmą kartą per daugiau nei dešimt metų, kai stebime rinkimus, matome, kad žmonėms tiesiog neberūpi – ne tik nepasitikima, bet iš viso nebekreipiama dėmesio. Buvo juokaujama, kad agurkai šiltnamiuose šiems rinkimams turėjo daugiau įtakos nei partijų rinkimų kampanijos. Ir agurkai laimėjo. Vasaros žemės darbai žmonėms buvo daug svarbesni nei bet kokia politinė veikla per pastaruosius 6 mėnesius.

– Žmonės nepasitiki netgi neparlamentinėmis partijomis, kurios sako, kad valdymas blogas ir gali pasiūlyti alternatyvą?

– Jie ne tik nepasitiki, jie nenori nieko apie tai girdėti. Mažas pasitikėjimo lygis labai svarbus socialiniams mokslams. Tiriame, kaip skirtingos pasitikėjimo rūšys susijusios tarpusavyje. Bet kai žmonės nekreipia dėmesio, nes jiems nerūpi ir neįdomu. 2011 metais žmonės manė, kad jų balsai buvo pavogti. Štai kodėl kilo įtampa. Šiemet žmonėms neberūpėjo, ar jų balsai buvo pavogti, ar ne.