Šiuo metu J. Mamčuras vadovauja Ukrainos Rados Gynybos komitetui. Praėjusią savaitę jis su kolegomis lankėsi Vilniuje ir dalyvavo konferencijoje „Valstybės ir piliečių sąveika, užtikrinant šalies teritorinę gynybą“.  Pasak pulkininko, Ukrainai šiuo metu itin svarbu stiprinti savo teritorinę gynybą, ir Lietuvos patirtis šioje srityje – sektina.

– Ar šiuo metu Ukraina neturi jokių struktūrų, kurios suteiktų galimybes į gynybą įsijungti ir šalie piliečiams? Juk pilietinio karo metu Ukrainoje veikė stiprūs nacionalinės gynybos padaliniai.

– Per dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus visos šalies gynybos struktūros buvo sunaikintos.  Daug kas buvo dangstoma pertvarkos lozungais ir šūkiais, buvo judama link narystės NATO, Ukraina dalyvavo daugelyje tarptautinių karinių misijų.  

Nuo 2010 m. karinės strategijos kryptis pasikeitė, nes buvo bandoma judėti link suartėjimu su Rusija. Kai gynybos strategija buvo nuolatos keičiama, galiausiai apskritai viskas išsibalansavo.

Todėl Ukrainos karinės pajėgos per tą laiką tik mažėjo ir silpnėjo. 1992 m. karinėse pajėgose buvo daugiau nei 700 tūkst. žmonių, o jau 2014 m. liko tik apie 70 tūkst.

– Kokie esminiai pasikeitimai nuo 2014 m. įvyko Ukrainos karinėse pajėgose?

– Buvo priimta nemažai svarbių teisės aktų, o šiuo metu Gynybos ministerija ir Nacionalinio saugumo taryba rengia reformos planą, pagal kurį iki 2020 m. būtų atnaujinta ir iš naujo apginkluota visa kariuomenė. Taip pat numatoma, kad karinės pajėgos turėtų padidėti 50 tūkst. žmonių.

Tačiau puikiai suprantame, kad ir sustiprinę savo karinį potencialą, nepajėgsime atremti milijoninę armiją turinčios Rusijos agresijos. Todėl nusprendėme stiprinti teritorinę gynybą.

Mums buvo labai įdomu susipažinti, kaip savo teritorinę gynybą organizuoja tokios mažos šalys, kaip Lietuva, Latvija ir Estija.

– Kas labiausiai jus domino?

Vilniuje vykusioje konferencijoje sužinojome, kaip buvo organizuota ir veikia Šaulių sąjunga. Ši lietuvių patirtis mums labai pravers, nes Ukraina nėra vienalytė nei tautiniu, nei religiniu požiūriu. Holodomoro (badmečio) metu 19332–1933 m. Ukraina,  vienais duomenimis, neteko 4 mln., kitais skaičiavimais, dvigubai daugiau savo gyventojų, o į jų gyventas vietose Stalinas dirbtinai atkėlė kitataučius. Daugiausia į Ukraina buvo atkeldinta rusų, kurių daugelis iki šiol save ir laiko rusais.

Vis dėlto Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas apsiriko, manydamas, kad, prasidėjus karinei invazijai, senieji Ukrainos rusai sutiks jo armiją su duona ir druska. Taip neatsitiko. Daugelis rusų laikėsi neutraliai, o šiuo metu vis daugiau jų palaiko Ukrainą, bet ne Rusiją. 

– Kokia šiuo metu situacija karinio konflikto su Rusija vietose?

– Iš priešo pusės vyksta nuolatinis apšaudymas. Mes esame priversti gintis, užkertant kelią rusų provokacijoms ir galimybėms gilyn į šalį patekti jų žvalgybinėms grupėms.

Rusai nesilaiko susitarimų dėl sunkiosios karinės technikos atitraukimo iš karo veiksmų vietų. Mes tą techniką patraukėme, o jie ją tik užmaskavo. Be to, Rusija nesutinka, kad į karo veiksmų zoną atvyktų tarptautiniai stebėtojai.