"Taip" arba "Ne"

Ribų nustatymas ir jų laikymasis yra viena sudėtingiausių tėvų užduočių, sukelianti daug nemalonių akimirkų tėvų ir vaikų santykiuose. Tačiau, kai tėvai moka valdyti savo reakcijas, apmąstyti savo veiksmų pasekmes, įtampos tarp tėvų ir vaikų kyla mažiau.

Vienas iš tėvystės iššūkių yra tėvų reakcijos į atkaklius vaikų reikalavimus ir jų pykčio proveržius. Per konsultacijas ir tėvystės grupėse tėvai dažnai užduoda klausimų, kaip tinkamai reaguoti, kai vaikas užsispyręs kažko reikalauja – nuolat drausti ar, priešingai, su viskuo sutikti. Kai kurie tėvai sako, kad yra sunku atsispirti vaiko prašymams, tik todėl, kad jie myli savo vaiką ir nenori jo skaudinti savo draudimais. Jeigu į vaikų reikalavimus nuolat skubama atsakyti "taip", siekiant išvengti jų įniršio protrūkių, vadinasi, vaikai neskatinami valdyti savo norų ir emocinių reakcijų. Žinoma, yra daug lengviau sutikti su vaiko reikalavimais nei tvarkytis su jo pykčiu ar nusiminimu nepatenkinus reikalavimų. Pasakymas vaikui "ne" nereiškia, kad tėvai jo nemyli. Priešingai, tai reiškia, kad tėvai rūpinasi savo vaiku, nori, kad jis išmoktų palaukti, atidėti savo norus, kartu mokydamasis ne tik siekti gyvenime malonumų, bet ir derintis prie kitų, atlikti privalomas užduotis ir pan. Pavyzdžiui, pirmiausia paruošti pamokas, o po to pažaisti žaidimą telefone; parduotuvėje galima pirkti tik vieną daiktą, o ne visus norimus iš karto. Kai tik kyla noras automatiškai sutikti su vaiko reikalavimu, vadinasi, reikia sustoti ir pagalvoti, o kodėl aš tai leidžiu? Kaip atsitiko, kad vaikas turi daugiau galios nei aš?"

Atjausti vaiką jam suklydus

Vaikai, ypač ikimokyklinio amžiaus, ir paaugliai, iš smalsumo ir noro pažinti dažnai klysta ir pažeidžia ribas. Tačiau, susiklosčius tokioms  situacijoms, dažnai klysta ir suaugusieji, kai bara ar nubaudžia vaiką už jo klaidas. Tėvai neretai neįvertina, kad suklydę ar netinkamai pasielgę vaikai taip pat dėl to išgyvena. Todėl pyksta ir kritikuoja arba baudžia vaiką, pamiršdami, kad vaikai turi mokytis iš savo patirties ir klaidų. Norint, kad vaikai išliktų smalsūs ir atsparūs gyvenimo iššūkiams, svarbu palaikyti jų norą pažinti ir išbandyti, žinant, kad gali ir suklysti.

Pasakymas vaikui "ne" nereiškia, kad tėvai jo nemyli. Priešingai, tai reiškia, kad tėvai rūpinasi savo vaiku, nori, kad jis išmoktų palaukti, atidėti savo norus.

Kai vaikas pasielgia netinkamai, tėvai turėtų atsižvelgti į vaiko jausmus ir jį raminti – "suprantu, kad pyksti, tačiau turi nusiraminti, kad apgalvotum..." Toks tėvų elgesys nereiškia, kad jie nekreipia dėmesio į netinkamą vaiko elgesį. Jis reiškia, kad nors vaikas ir pasielgė netinkamai, tėvai jį myli ir atjaučia dėl jo klaidų kartu nuosekliai reikalaudami atitinkamai elgtis. Kai tėvai nuolat baudžia vaikus ar kritikuoja suklydus, pastebi tik jų trūkumus ar netinkamą elgesį, neįvertina pastangų ir jausmų dėl padarytos klaidos, vaikai dažniausiai tampa neryžtingi, praranda motyvaciją domėtis, pradeda vengti naujovių ar iššūkių, nes bijo suklysti. Nuolat kritikuojami vaikai dažniausiai jaučiasi "nesugebantys, negalintys, nemokantys", todėl jiems yra daug sunkiau atlaikyti gyvenimo iššūkius. Kritikuojami vaikai nenustoja mylėti tėvų – jie nustoja mylėti save. Vaikų elgesio ribos turėtų būti nustatomos ne kaip bausmė, o kaip tinkamo elgesio ugdymo priemonė.

Išlaikyti pagarbą

Auklėjant vaikus dažnai kyla tarpusavio konfliktų, kuriuose tiek vaikus, tiek tėvus užvaldo stiprūs ir nemalonūs jausmai. Tokiais atvejais abiem pusėms gali būti sunku elgtis apgalvotai ir pagarbiai.

Tėvams ypač sunku, kai vaikai, norėdami pasiekti savo tikslų ar suklydę, ginčijasi su jais ir mėgina įrodyti savo tiesą: "Aš – teisus. Tu (arba jis) – neteisus". Įprastai tėvai neišklauso vaikų nuomonės, nutraukia juos ir reikalauja nesiginčijant paklusti jų reikalavimams. Stengiantis neįsivelti į abiem pusės skaudžius ir daug energijos reikalaujančius konfliktus, naudingiau vaiko tiesiog paklausti: "Kuo, tavo manymu, skiriasi mūsų požiūriai?" Tokios tėvų reakcijos ne tik neįžeidžia vaiko, bet skatina jį patį susimąstyti apie savo poelgius. Kita vertus, tėvai yra elgesio pavyzdys vaikams. Jei iš savo vaikų sulaukiama įžeidžiančių ar nepagarbių reakcijų, verta susimąstyti, kur jie taip išmoko elgtis.

Keletas pavyzdžių, kaip keisti netinkamą kalbą: užuot sakius "tai yra kvaila", galima sakyti – "aš to nesuprantu"; vietoj "tu meluoji" – "aš turiu kitokių žinių"; kai vaikas neįvykdo tėvų prašymų ar pamiršta kažką padaryti, galima jo paklausti "padėk man suprasti, kaip pasirinkai daryti, kas tau svarbu, o ne tai, kas privaloma" ir nevadinti jo tinginiu. Kartais vaikai sako – tai neįmanoma. Tuomet galima paklausti, ko reikėtų, kad būtų įmanoma?

Atsakomybė už reakcijas

Neretai pokalbį su vaikais apie jų nesėkmes ar netinkamą elgesį tėvai pradeda klausimu "kodėl?" ("Kodėl negali pasidėti savo kuprinės į vietą?!") Deja, šis klausimas retai padeda susikalbėti su vaikais ir pasiekti norimų rezultatų. Vaikai dažniausiai nežino atsakymo arba tiesiog ginasi nuo kaltinimų. Labiau padėtų klausimas "Kodėl aš tokiu būdu reaguoju į vaiko elgesį?" O ypač supykus dėl vaikų elgesio. Savo reakcijų supratimas skatina žmones imtis atsakomybės už savo elgesį. Daugelis tėvų pamini, kad išmokus suvaldyti savo reakcijas, jiems pavyko išvengti skaudžių klaidų. Pavyzdžiui, užuot aprėkus vaiką, valdant savo pyktį ir ramiai išsakant reikalavimus, pagerėjo ne tik vaikų elgesys, bet ir santykiai su jais tapo šiltesni. Kita vis dar dažnai pasitaikanti tėvų klaida yra vaikų kaltinimas dėl savo reagavimo būdo – "per tave taip susinervinau; kodėl man visą laiką gadini nuotaiką? kodėl aš per tave turiu nuolat jaudintis?" ar pan. Visi žmonės turi savitą reagavimo būdą į kitų elgesį ir gali rinktis, kaip reaguoti.

"Kai supratau, kad mano pyktį ir nusivylimą iš tiesų kelia ne vaiko elgesys, bet mano nepateisinti lūkesčiai jam ir nustojau kaltinti vaiką, man labai palengvėjo. Nes kartu atėjo supratimas, kad pats esu atsakingas už savo emocijų valdymą ar nesuvaldymą... Šis atradimas pakeitė ne tik santykius su vaiku, bet ir iš esmės mano santykius su kitais žmonėmis. Aš pradėjau sąmoningai valdyti savo reakcijas. Reikėjo daug pastangų ir specialistų pagalbos. Kai apgalvotai ėmiau nustatyti pasekmes ir ribas savo vaikui dėl jo netinkamo elgesio, jis tiesiog pradėjo mažiau ginčytis ir klausyti." Šis pasakojimas parodo, kaip vaikams svarbu, kad tėvai ramiai ir aiškiai, nepasiduodami emocijoms, išsakytų, ko tikisi iš vaiko.

Tėvystė yra vienas iš maloniausių ir kartu sunkiausių iššūkių suaugusio žmogaus gyvenime. Ir neįmanoma jai pasirengti tik teoriškai. Kartais kasdienis gyvenimas patvirtina, o kartais paneigia kai kurias išmoktas teorijas. Vienas didžiausių tėvystės malonumų yra galimybė nuolat mokytis ir augti kartu su savo vaikais. Ir kiekvienas vaikas tėvams suteikia vis naujų galimybių mokytis.