Nereikėtų skubėti dalyti patarimų

Kai matome, kad žmogui sunku, jis verkia ar išgyvena didelį nerimą, pirmas žingsnis yra prieiti ir paklausti, kas atsitiko. Dažnas sako, kad gali būti nepatogu, nes nežino, ką reikėtų daryti. Pasak psichologės Ievos Vasionytės, vien jau tai, kad paklausime, kas atsitiko, leis kitam pajausti, kad jis kam nors rūpi.

„Svarbu prisiminti, kad, jeigu žmogus nenorės apie tai kalbėti su jumis, tai ir pasakys, todėl nereikėtų bijoti paklausti. Gali kilti noras pulti duoti patarimų, tačiau pirmoji pagalba ypač krizės atveju yra tiesiog išklausyti. Leisti žmogui nevaržomai, be vertinimų ir patarimų išsikalbėti. O tada jau paties žmogaus paklausti, kaip galima padėti?“ – teigia psichologė.

I. Vasionytė pratęsia, kad kartais gali užtekti tik išklausyti arba fiziškai pagelbėti. Pavyzdžiui, padėti buityje ar suteikti reikiamos informacijos.

Vienas didžiausių nerimo šaltinių – nežinomybė

Kai kalbame apie pagalbą nuo karo nukentėjusiems žmonėms svetimoje šalyje, pagalbos tvarka kiek kitokia. Vos asmenims atvykus į svetimą šalį reikėtų pasirūpinti, kad būtų patenkinti fiziniai jų poreikiai. To užtikrinimas labiausiai prisidės prie saugumo jausmo. Specialistė akcentuoja, kad tokioje situacijoje jaučiama nežinomybė, ilgesys ir nerimas dėl likusių gimtinėje.

„Svarbu sužinoti, kokios informacijos trūksta pas jus atvykusiems, ir padėti susiorientuoti. Taip pat nepamirškite pasidomėti atvykėlių kultūra, istorija, pomėgiais. Tiesa, iš didelio noro padėti galima nueiti ir į kitą kraštutinumą – į atvykusius žiūrėti kaip į aukas. Gerai įsiklausykite, kiek ir kokios pagalbos jiems reikia, ir, užuot stengęsi viską padaryti už juos, daugiau galvokite apie tai, kaip jiems padėti veikti savarankiškai. Pavyzdžiui, kartu gaminkite vakarienę arba padėdami surasti darbą stenkitės asistuoti, o ne ieškoti už juos“, – teigia I. Vasionytė.

Psichologė pratęsia, kad reikėtų stebėti ir savo savijautą. Padedant kitiems, labai lengva perdegti pačiam. Jeigu tampa sunku užmigti, kenčia sveikata, verta šiek tiek stabtelėti. Kaip skelbia lėktuvo saugumo instrukcijos – pirmiausia uždėti deguonies kaukę sau, o tik paskui kitam. Šioje situacijoje reikėtų vadovautis panašiu principu – tik padėję sau, galėsime padėti ir kitiems.

Kaip atpažinti krizinėje situacijoje esantį žmogų?

Ūmios emocijos dažniausiai (nebent žmogus jas labai gerai sugeba paslėpti) matyti ant veido: ašaros, išplėstos akys, padažnėjęs kvėpavimas ir kiti išoriniai požymiai padeda atpažinti nerimą ar kitas emocijas išgyvenantį žmogų ar save. Anot I. Vasionytės, krizę gali rodyti ir ilgalaikiai pokyčiai.

„Jeigu pasikeičia elgesys, mąstymas, tai gali indikuoti išgyvenamą emocinę krizę. Pavyzdžiui, gali būti sutrikęs miegas, padidėjęs arba sumažėjęs apetitas, suprastėjęs užduočių atlikimas, pykčio protrūkiai, kurie anksčiau nebuvo būdingi. Tai nereiškia, kad tokiu atveju iš karto reikia klijuoti kokią nors diagnozę, bet verta paklausti apie tokių pokyčių priežastį, konkrečiai įvardijant, ką pastebėjote“, – teigia I. Vasionytė.

Specialistė papildo, kad nebūtinai žmogus norės dalytis, tačiau paklausti ir sudaryti galimybę gauti pagalbą tikrai verta. Jeigu turimų žinių ir įgūdžių padėti sau ar kitam neužtenka, patariama kreiptis pagalbos į profesionalus. Jei kitas žmogus nesutinka, visada galima kreiptis pačiam, siekiant išsiaiškinti, kaip padėti, kai pagalba nepriimama.