Tokie žmonės, pastebi jis, moka efektingai plūstis savo „Facebooko“ paskyrose, laidose, kurias veda, tik vieni koneveikia tiesiogiai, kiti – rafinuočiau ir, tyčiodamiesi intelektualiai, jaučiasi protingesni, didesni, stipresni. Tačiau, pabrėžia labdaros ir paramos „Frida“ direktorė Daiva Baranauskė, tiek fizinis, tiek žodinis smurtas iš tikrųjų rodo, kad mes nelabai nutolome nuo primatų.

– Kokia esminė agresyvaus smurtinio elgesio priežastis? Kas nors galėtų pasakyti, kad tai – natūrali savigyna, būdas išgyventi.

D. Baranauskė: Jei kalbame apie prigimtį, nusileidžiame truputėlį žemiau ir jau diskutuojame apie gyvūnijos pasaulį. Ten vyrauja konkurencija, hierarchija, gaujos vado titulas, laiptelis, ant kurio būdamas gauni daugiau grobio, geresnę patelę ir pan. Tačiau mes jau esame kitas pasaulis, sociumas, tad galime atsitraukti ir pasižiūrėti į kitus dalykus. Kita vertus, mes vis tiek gyvename toje pačioje hierarchinėje struktūroje, bendraujame pagal tokius pat modelius, esame ne taip toli nuo primatų ir tai yra blogai.

V. Legkauskas: Gyvūnų pasaulyje smurtas yra visiškai natūrali santykių nusistatymo priemonė. Tačiau žmonės, kurdami visuomenę, kartu kuria ir kultūrą, kurios esmė – rafinuoti bet kokius problemų sprendimo būdus ir tikslų siekimo priemones, užtikrinti, kad visuomenė daugiau ar mažiau darniai gyventų. Galima sakyti, kad jėgai, tad ir smurtui, daug proto nereikia. O štai kitokioms elgesio formoms, naudojamoms sprendžiant problemas ar siekiant tikslų, reikalingi sudėtingesni instrumentai.

Kitaip sakant, nesmurtinės priemonės bet kokiam tikslui pasiekti yra sudėtingesnės ir, kuo sudėtingesnė pati kultūra, tuo ji bus linkusi pasiūlyti daugiau tokių priemonių ir kontroliuoti smurtą. Paprastose kultūrose smurtui numatyta gana daug vietos, yra nemažai situacijų, kai žmogus gali smurtauti prieš žmogų ir tai legalu, pateisinama ir priimtina. O kuo kultūra sudėtingesnė, tuo daugiau apribojimų ir mažiau erdvių, kuriose smurtas laikomas normaliu ir priimtinu elgesiu.

– Kiek mūsų kultūroje yra vietos smurtui?

D. Baranauskė: Praėjusiais metais dėl smurto artimoje aplinkoje policija važiavo 40 tūkst. kartų, tiek užregistruota iškvietimų. Bet mes nežinome, kiek kartų policija nevažiavo, tad šis skaičius tik ledkalnio viršūnė. Asmenys, priklausantys socialinės rizikos grupei, gyvena atviresnį gyvenimą ir, kalbant apie statusą, turi mažiau ką prarasti. Dėl to jie drąsiau kreipiasi į policiją, apie problemas pasisako kaimynams. Ten, kur žmonių geresnis statusas ir pareigos, smurto taip pat yra, tik mes nežinome kiek.

V. Legkauskas: Verta pasakyti, kad smurtinio elgesio mokytis nereikia, o norint išmokti nesmurtinio elgesio reikia labai daug pastangų. Jei mes pasižiūrėsime į dvimečius lopšelio grupėje, pamatysime, kad vaikas, negalėdamas pasakyti, ko nori, tiesiog pradeda rėkti ir muštis. Tai jam prieinamos priemonės. Tik išmokus kalbėti jam tampa prieinamos kitokios priemonės ir jis mato pavyzdį, kad, jei kažko nori, reikia ne griebti ir trenkti, o paprašyti, derėtis, kalbėti.

Taip pat ir kitokioje aplinkoje vyrauja du svarbūs komponentai – mokėjimas elgtis ir motyvacija (ar norima tuos įgūdžius pritaikyti). Kadangi smurtinis kelias yra paprastesnis, kartais žmonės nusprendžia nevargti: kam derėtis ir kalbėtis, kai galima tiesiog smogti ir už tai nieko nebus. Žinoma, dar gali veikti kitos įvairios aplinkybės ir veiksniai – pavyzdžiui, nuovargis, alkoholis ir pan. sumažina tikimybę, kad žmogus pasinaudos įgūdžiais, kuriuos galbūt turi.

– Kas lemia, kad toks instinktyvus primatų lygio elgesys taip įsitvirtinęs mūsų kultūroje?

D. Baranauskė: Noriu paliesti kitą aspektą, nes mes kalbame ne tik apie fizinį smurtą – šalia jo visuomet yra psichologinis smurtas. Fizinis smurtas neapsieina be žeminimo, gąsdinimo, manipuliavimo. Žmonės, kurie manipuliuoja, dažnai yra labai gabūs. Tokie smurto atvejai yra sudėtingesni ir policija jų kartais net nemoka identifikuoti. Nors Lietuvoje psichologinis smurtas yra įtrauktas į Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, mes neturime mechanizmų, kurie padėtų jį atpažinti ir su juo susidoroti. Be to, toks smurtas dažniausiai naudojamas sąmoningai. Nėra taip, kad žmogus buvo pavargęs, išgėręs, nesusivaldė ir pakėlė ranką. Šiuo atveju tai bendravimo strategijos dalis.

– Kokia ta bendravimo strategija? Iš kur tai kyla?

D. Baranauskė: Ta strategija siekiama valdyti ir kontroliuoti artimą žmogų. Patriarchalinėje visuomenėje dominuojanti grupė yra vyrai, o subordinuota (pavaldesnė) grupė – moterys. Žinoma, gali būti atvirkščiai. Vienalytėse porose tai, kuris bus dominuojantis, o kuris valdomas, visiškai nepriklauso nuo lyties. Bet iš esmės galios klausimas vis dar egzistuoja.

V. Legkauskas: Kuo labiau žmogus kažkada buvo skriaudžiamas, tuo svarbiau jam įgyti galios ar ją demonstruoti vėliau. Žinoma, tai priklauso ir nuo bendros visuomenės struktūros. Štai mes, kaip visuomenė, turėjome gana trumpą nepriklausomybės laikotarpį, o vienokios ar kitokios okupacijos – daug ilgesnį. Kadangi okupaciniai santykiai yra pagrįsti galia ir dominavimu, tai iš bendrosios kultūros persikelia į šeimos kultūrą ir individualius žmonių santykius.

Tad bendroji taisyklė yra tokia, kad kultūrose, kurios patyrė mažiau karų ar okupacijų, žmonėms dominuoti vieniems prieš kitus individualiuose santykiuose yra mažesnė siekiamybė. Žinoma, yra įvairių išimčių ir tai priklauso nuo pačios kultūros formuluotės. Dominavimo kultūra remiasi tuo, kad yra svarbu primesti valią kitam, tad jei esi okupuotoje šalyje, okupantas tai daro tau kiekvieną dieną ne pačiais švelniausiais būdais. Tai – visa persmelkiantis ir visiems matomas modelis, kurį vaikai augdami įsisavina. Okupacinėje kultūroje labai svarbi valdymo priemonė yra žeminimas, tad būtent psichologinis smurtas po stalininių represijų laikų buvo pagrindinė valdymo priemonė. Kai tai patiriama ir matoma, tai ir vėliau naudojama.