Verslo sektoriuje sudėtingiau. Jei smurtautojas yra įmonės savininkas, jis gali paieškoti techninių administracinių priemonių, kuriomis galėtų tą žmogų iš darbovietės atleisti. Dar sudėtingiau, jei smurtautojas supranta, ką daro. Nes kartais žmonės nemano, kad daro kažką bloga, ir nesupranta, kaip jaučiasi auka. O jei tai daroma piktybiškai, situacija sunkesnė.

– Ar egzistuoja didelė tolerancija smurtiniam elgesiui darbovietėje?

D. Baranauskė: Praėjusiais metais Dailės akademijoje buvo atvejis, kai vienas žmogus nutapė savo bendradarbes nuogas, su tikraisiais jų veidais, ir eksponavo tą kūrinį Kaune. Tai nutiko po konflikto, kurio metu jis pasakė, kad taip pasielgs. Lygių galimybių kontrolieriaus išvada buvo tokia, kad tai neleistinas elgesys, tačiau nieko nepavyko padaryti. Vienos moterys išėjo iš darbo, kitos liko. Tai buvo labai bjauri istorija.

V. Legkauskas: Mąstant apie darbinę aplinką, į galvą šauna keli dalykai. Vienas – tai vaizdinys, kas lemia verslo sėkmę. Juk dalis žmonių mano, kad verslo sėkmės garantas yra maksimalus išnaudojimas. Jam pasitelkiamos visos priemonės ir jos laikomos priimtinomis. Toks vaizdinys tarp vadovų ir verslininkų mūsų kraštuose paplitęs labiau nei Vakaruose. Verslo kultūra keičiasi, tačiau ne taip greitai.

Yra ir kitas dalykas – klausimas, kam žmonės daro karjerą. Viena grupė žmonių to siekia, kad užsidirbtų daugiau pinigų, sulauktų daugiau pagarbos ir vertės. Kiti taip bando kompensuoti savo žemą savigarbą ir pagarbą jie suvokia kaip baimę. Jei toks žmogus tampa vadovu, vienas svarbiausių jo užsiėmimų – ne kurti vertę įmonei, o užsitarnauti pagarbą gąsdinant ir smurtaujant prieš kitus. Tokių žmonių daugiau biudžetiniame sektoriuje, nes veikla jame mažiau susieta su efektyvumu, vertės sukūrimu. Vadovas jame, net ir dirbdamas neteisingai, gali ten ilgiau būti ir net kilti pareigose. O štai versle, jei žmogus per savo veiklą griauna vertę, galiausiai bus atleistas.

– Kaip šiandienė nepriklausomos Lietuvos kultūra palaiko ir puoselėja smurtinį elgesį? Kaip tai daro žiniasklaida?

D. Baranauskė: Nesakyčiau, kad žiniasklaida skatina smurtą, bet prie prevencijos ar smurto priežasčių šalinimo taip pat neprisideda. Nors moterų organizacijos kreipiasi prašydamos, kad prie smurto istorijų portalai dėtų pagalbos centrų kontaktus (pavyzdžiui, kaip prie straipsnių apie savižudybes), to dar nėra. O laidos, kurios siekia pigaus populiarumo, turi vieną atsakymą – „juk patys tokias laidas ir žiūrite“. Komercinė žiniasklaida neturi užsakymo šviesti ir mokyti.

– Ar šie laikai smurto požiūriu yra žiauresni nei anksčiau?

V. Legkauskas: Yra trys dalykai, kurie keičia laikotarpį. Pirmas – socialinės atskirties didėjimas laikui bėgant. Galima teigti, kad socialinė atskirtis tarybiniais laikais buvo mažesnė, o augant šiai atskirčiai smurto daugėja. Tai universalus reiškinys – nesvarbu, ar tai Lietuva, ar Afrika. Antras dalykas – informacinių technologijų augimas: pavyzdžiui, anksčiau mano smurtą matė tik mano klasė, o dabar aš galiu tai nufilmuoti ir įdėti į „Youtube`ą“ bei surinkti daug peržiūrų ar gauti tai, kas skatintų mane konkuruoti su kitais. Tai prisideda prie smurto skatinimo.

Trečias svarbus dalykas – žiniasklaida. Tarybiniais laikais buvo griežta cenzūra ir žiniasklaidai privalomas šviečiamasis vaidmuo, bet ji taip pat transliavo tam tikrą smurtinę žinutę. Mes visi mėgome knygelę „Zuikis Puikis“, bet jei atsiversime priešpaskutinį puslapį, pamatysime patyčių sceną, kai iš zuikio tyčiojasi visa klasė. Tai naudota, tačiau nebuvo labai tiražuojama ir iš to nebuvo daromas verslas, o dabar yra visas patyčių laidų, nešančių uždarbį, segmentas. Beje, tai prasidėjo nuo to paties „Klausimėlio“ – regis, nekaltos laidos, kuri iš esmės nelabai skiriasi nuo patyčių laidų. Tiesiog joje paliekama žiūrovams pasityčioti privačiai, savo namų aplinkoje, tai nedaroma tiesiogiai eteryje. Šie veiksniai galimai didina smurtą, bet norėčiau pasakyti, kad mūsų kiekvieno gyvenime smurtą sumažintų elementarios taisyklės laikymasis – nedaryk kitam to, kas tau nemalonu.