– Kodėl atsiranda noras keliauti į visiškai nepažįstamų žmonių laidotuves?

– Žmogus yra kolektyvinis padaras. Mums, kaip socialioms būtybėms, būdinga sekti lyderius, stebėti autoritetus. Visose srityse yra autoritetų – kultūroje, ekonomikoje, politikoje ir t. t. Sekdami autoritetą, mes ir tapatinamės, nesąmoningai bandome mėgdžioti, laikomės kaip pavyzdžio. Tapatindamiesi persismelkiame to žmogaus jausmais, emocijomis, sėkme ir nesėkmėmis. To žmogaus biografija mums tampa kaip kokia knyga, romanas, nuotykis. Įsijauti į to žmogaus būklę, padėtį. Tragiškai žuvus, mirus tam žmogui, mes irgi išgyvename netektį, permąstome savo paties mirtį, dėl to žmonės ir dalyvauja laidotuvėse.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar tai geras, ar blogas dalykas, kad, nepažinodami, matydami per kitokią prizmę jų gyvenimą, taip išgyvename?

– Kaip psichologais pasakyčiau, kad yra ir tam tikras gėrio grūdas. Kito žmogaus mirtis yra žinutė mums apie mūsų laiką šioje žemėje. Amerikiečių psichiatras net sukūręs vizualų metodą, kuris parankus žmonėms, kai trūksta valios. Pvz., dabar, kai išsikelti naujametiniai pažadai, mums dažnai pritrūksta valios. Tokiu atveju jis sako, kad geriausias – mirties dopingas, t. y. įsivaizduoti save mirties lovoje paskutinę valandą ir dėl ko mes priekaištautume, bartume save? Toks įsivaizdavimas gali duoti impulsą imtis veiksmų, skirti dėmesį ten, kur svarbu. Mirties vizualizavimas gali būti vaisingas ir leidžiantis suprasti, kad turime taupyti savo laiką.

– Nuėję į kitų laidotuves, išgyvendami garsių žmonių mirtį, galime pasikelti patosą sau?

– Taip. Tai žinutė, kad laikas tiksi ir, norint tapti tokiu garsiu, ne tiek daug laiko liko. Reikia dirbti ir stengtis.

– Kaip jaučiamės atėję į žinomų žmonių laidotuves? Kokios emocijos apima?

– Psichoanalitiškai įvairūs lyderiai, autoritetai tapatinasi su tėvais. Jie užima kažkokį superego, ypatingų žmonių statusą. Jų mirtis galis sukelti nuoširdžias ašaras, liūdesį, kaip ir artimo žmogaus mirtis.

Psichoanalitiškai įvairūs lyderiai, autoritetai tapatinasi su tėvais.

– Kaip pasirenkame savo autoritetus? Pagal ką juos renkamės?

– Autoritetas pasižymi, kad turi galių, kurių neturi kiti, yra stipresnis. Gali būti moralinis autoritetas, ypač doras žmogus. Gali būti intelektualinis arba šou verslo autoritetas. Tai yra galia. Atsirenka žmogus pagal vertybes, kuris jam atrodo sėkmės lydimas. Tada susitapatina.

UŽDARYTI

>

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

– Ar susikuriame kažkokį vaizdinį apie tą žmogų, asmeniškumą, kad galbūt tikrojo jo nepažinojome?

– Geras pastebėjimas. Mes matome savo vaizdą. Kažkas yra pasakęs, kad nėra vienos knygos, jų yra tiek, kiek yra skaitytojų. Taip ir su tuo žmogumi – kiek žiūrovų, sekėjų, tiek ir yra to žmogaus versijų. Tai mūsų fantazija dažnai. Protingas žinoma žmogus sąmoningai tokį įvaizdį ir kuria, tai nėra atsitiktinas dalykas.

UŽDARYTI

>

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00