Beveik pusė Lietuvos gyventojų finansiškai remia savo suaugusius vaikus,  rodo „PZU Lietuva“ užsakymu atlikta apklausa. Pasak sociologo Bugoslavo Gruževskio, viena vertus, tai tradicinių šeimos santykių bruožas. Kita vertus, tokie duomenys reiškia žemą gyvenimo lygį mūsų šalyje.

Apklausos duomenimis, iš 41 proc. Lietuvos gyventojų, turinčių suaugusių vaikų, apie 39 proc. teikia finansinę pagalbą savo suaugusiems vaikams. Dažniausiai tokią paramą skiria 46–55 metų tėvai.

Pasak „PZU Lietuva“ generalinio direktoriaus Mariaus Jundulo, taip tėvai padeda savo studijuojantiems vaikams. „Dažniausiai minima priežastis, kad [rems vaikus], kol baigs aukštąjį mokslą“, – sako M. Jundulas. Jo teigimu, tėvai taip pat nurodo, kad vaikams ruošiasi padėti, kol šie patys užsidirbs gyvenimui.

Įdomu tai, kad tėvų parama suaugusiems vaikams nepriklauso nuo gaunamų pajamų dydžio. „Matome, kad tiek žemas, tiek aukštas pajamas gaunantys gyventojai paramą vaikams yra linkę teikti. Gal tik galėtume išskirti, kad remti vaikus, kol jie baigs aukštąjį mokslą, labiau linkę didesnių miestų gyventojai“, – teigia M. Jundulas.

Paramą lemia šeimos tradicijos

Apklausa taip pat parodė, kad jauni tėvai žada savo vaikams teikti finansinę paramą, kol jie patys pradės užsidirbti. Tuo metu kaimo ir miestelių gyventojai teigia, kad rems juos tiek, kiek reikės. M. Jundulo nuomone, tokį tėvų pasirinkimą iš dalies lemia lietuviškos šeimos tradicijos.

„Manytume, kad iš vienos pusės tai yra tos tradicinės lietuviškos šeimos patirtis – tėvai prisiima atsakomybę už vaikus iki pat gyvenimo pabaigos. O kartu ir finansines problemas, nes bedarbystė jauname amžiuje taip pat tam turi įtakos“, – pastebi M. Jundulas.

Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriaus profesoriaus B. Gruževskio manymu, nėra gerai, kad tėvai turi finansiškai remti savo suaugusius vaikus. „Galima teigti, kad rezultatai parodė dar vieną žemo gyvenimo lygio Lietuvoje aspektą“, – teigia jis.

Tačiau profesorius priduria, kad šiuo požiūriu nesame išskirtiniai – tėvų pagalba suaugusiems vaikams esą būdinga ir kitų šalių gyventojams, pavyzdžiui, Lenkijoje, Ispanijoje, Italijoje. Be kita ko, pasak B. Gruževskio, tai yra ir tradicinių šeimos santykių bruožas.

Išskirtų tris grupes

Charakterizuodamas tėvų materialinę pagalbą suaugusiems vaikams, sociologas išskiria tris grupes. Pirmąją esą sudaro materialinė pagalba tiems vaikams, kurie be jos negalėtų deramai patenkinti savo poreikių. Iš esmės, pasak profesoriaus, tai būtų besimokantis jaunimas.

Antrą grupę sudaro tėvų pagalba vaikams, kurie be šios pagalbos galėtų patenkinti savo poreikius, tačiau pasinaudoja tėvų lėšomis, gerindami savo gyvenimo kokybę. „Iš tėvų yra „pasiskolinama“ (galbūt niekad tie pinigai nėra grąžinami) naujam televizoriui arba remontui, arba geresniam automobiliui. [...] Arba, pavyzdžiui, namui – tėvai investuoja, galvodami, kad gal ateity dar gyvens kartu su vaikais tame name“, – aiškina prof. B. Gruževskis. Jo pastebėjimu, tai yra tikrai populiaru ir mūsų kultūrinėje aplinkoje.

Trečioji grupė esą mažiausiai pasitaikanti Lietuvoje – tai tėvų materialinė pagalba vaikams, kurie tos pagalbos nė neprašo. „Arba ta pagalba jiems neturi didelės įtakos, bet per ją tėvai parodo savo dominavimą, savo įtaką. Tai yra daugiau šeimos tradicija“, – sako profesorius.

Piktnaudžiauja tėvų dosnumu

Sociologo manymu, pats faktas, kad tėvai padeda savo vaikams, – nieko bloga. „Blogai tai, kad jie tuo piktnaudžiauja ir negerbia tėvų gyvenimo lygio, tėvų asmeninių poreikių ir pan. Problema yra nepagarba, piktnaudžiavimas, o ne apskritai šitas santykis – šeimos narių savitarpio pagalba“, – įsitikinęs prof. B. Gruževskis.

Jis sako tikįs, kad ateityje Lietuvoje gyvenimo lygis augs ir vaikai išgalės pragyventi be tėvų finansinės paramos. „Tačiau noriu tikėti, kad tai nesutrukdys išsaugoti šeimos narių tarpusavio pagalbos tradicijos ir tėvai visąlaik sulauks pagalbos iš dėkingų vaikų“, – pridūrė profesorius.