„Tai buvo utilitariniai santykiai nuo pat 1973 metų, kuomet visuomet buvo akcentuojama ekonominė, o ne politinė, dimensija, – sakė Sorbonos universiteto Paryžiuje šiuolaikinės britų istorijos profesorė Pauline Schnapper (Polina Šnaper). – Sentimentinė dimensija beveik neegzistuoja.“

„Britanija buvo prieš prisijungimą prie Europos projekto, kai jis buvo sugalvotas po Antrojo pasaulinio karo ir paremtas susitaikymo dvasia. Mes nesijautėme pakankamai pažeidžiami, kad prisijungtume“, – sakė Londono „King's“ koledžo Europos politikos profesorius Anandas Menonas.

Iš tiesų Britanija visuomet norėjo koncentruotis į savo ypatingą ryšį su Jungtinėmis Valstijoms ir savo imperijos likučiais.

Visgi Londonas parėmė pastangas siekti didesnės Europos žemyno integracijos ir Britanijos karo laikų premjeras Winstonas Churchillis (Vinstonas Čerčilis), 1946 metais sakydamas kalbą Ciuriche, paragino sukurti „Jungtines Europos Valstijas“.

Tačiau septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje nuo Britanijos nusisuko sėkmė. Šalies ūkio plėtra ėmė atsilikti nuo Prancūzijos ir Vokietijos, todėl Europos bendroji rinka ant jos durų slenksčio ėmė atrodyti kaip patraukli galimybė.

„Noriu susigrąžinti savo pinigus“

„Jungtinės Karalystės lyderiai suvokė, kad JK negali būti už ribų to, kas septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo pirmaujanti ir sparčiai besivystanti Vakarų Europos organizacija, sprendžianti ekonomikos, politikos ir netradicinius saugumo klausimus. JK turėjo jai priklausyti ir prisidėti prie jos formavimo“, – sakė Londono Lafboro universiteto dėstytojas Timas Oliveris.

Tačiau prisijungti prie Europos projekto nebuvo lengva užduotis. Tuometinis Prancūzijos prezidentas Charlesas de Gaulle'is (Šarlis de Golis) 1961 metais vetavo pirmąją Britanijos paraišką tapti ES nare, nes laikė ją Amerikos „Trojos arkliu“ ir taip pat abejojo Britanijos europine dvasia.

Britanijos narystei Prancūzija pasipriešino ir 1967 metais, o tuometinės Europos ekonominės bendrijos nare Jungtinė Karalystė pagaliau tapo tik 1973 metų sausio 1 dieną.

Deja, tais pačiais metais kilo pirmoji naftos krizė ir ekonomikos postūmio, apie kurį taip svajojo Britanija, neatsirado. Visgi 67 proc. Britanijos gyventojų 1975 metais surengtame referendume nubalsavo už tolesnę šalies narystę Europos ekonominėje bendrijoje.

Tačiau balsavimo rezultatai nenutildė euroskeptikų. Visų pakraipų politikai ir toliau nenorėjo Europos projekto, todėl naujos krizės ilgai laukti nereikėjo. 1979 metais Londonas atsisakė dalyvauti Europos pinigų sistemoje, gindamas savo nacionalinį ir fiskalinį suverenumą.

Vėliau šalis pasipriešino didesnei politinei integracijai ir tai dar labiau paskatino kritiką, kad Britanija yra „viena koja čia, kita – ten“.

Kaip žinoma, 1985 metais Britanija atsisakė prisijungti prie Šengeno laisvo judėjimo susitarimo, o 1993 metais nestojo į euro zoną. O ketveriais metais anksčiau tuometinė britų premjerė Margaret Thatcher (Margaret Tečer) išsikovojo teisę susigrąžinti dalį į Europos biudžetą sumokamų pinigų, pareiškusi: „Noriu susigrąžinti savo pinigus“.

„Iliuzinė“ laisvė

Dešimtajame dešimtmetyje didėjant Europos politinei integracijai, Britanija ir toliau priešinosi Briuseliui. Dėl to Britanijoje buvo įkurta Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija (UKIP), kuri ragino šalį išstoti iš ES.

Šios partijos sėkmė, ypač 2014 metų Europos Parlamento rinkimuose, paskatino Konservatorių partijos vadovaujamą britų vyriausybę sugriežtinti savo poziciją.

Euro zonos krizė, didelio masto imigracija į ES ir pastarųjų metų pabėgėlių krizė dar labiau pakurstė britų nepasitenkinimą, taigi tuometinis britų premjeras Davidas Cameronas (Deividas Kameronas) 2016 metų birželį paskelbė apie referendumą dėl ES narystės.

Pasisakantieji už „Brexit“ sako, kad toks referendumo rezultatas reiškia, jog Britanija pagaliau susigrąžins savo sienų, teisės ir finansų kontrolę.

„Nuo tada, kai prisijungė, jie buvo gana pasakiškoje situacijoje ir jiems buvo taikomos išimtys tam tikrais klausimais, – sakė Roberto Schumano (Roberto Šumano) fondo vykdomoji direktorė Pascale Joannin (Paskalė Žoanen). – Tačiau dabar jie nebepriklausys Bendrijos institucijoms ir neturės teisės pasisakyti, tačiau vis tiek turės laikytis tam tikrų Europos taisyklių.“