– Kas, jūsų nuomone, kaltas dėl didelių elektros kainų – karas Ukrainoje ar dar kažkas?

– Karas Ukrainoje yra viena trečioji problemos. Niekas neneigia, kad V. Putinas, jo agresija sujaukė energijos rinką pasaulyje ir ypač Europoje, bet problema, ką jau kelerius metus šneku, europiniai algoritmai, liberalizacija su visokiais mažmeniniais perlais yra papildomi veiksniai, kurie sustiprino V. Putino efektą. Viskas mūsų rankose. Ši problema Europos politikų buvo baisiai pražiūrėta. Dujų kainos pradėjo augti lygiai prieš metus, kai dar iki karo buvo beveik pusė metų. Jau tada ir aš, ir kiti ekonomistai sakėme, kad Europa išsimuš dantis su savo algoritmais, kurie nustato elektros kainas pagal brangiausio ribinio gamintojo principą. Tam reikia visai kitų algoritmų ir principo, kad visi gautų vidutinę kainą, atspindinčią jų išlaidas, kapitalo normalią grąžą. Tada nebūtų kilusi didžiulė ši krizė, kuri baigiasi tuo, kad stoja pramonė, žmonės pakraupę nuo didelių sąskaitų. Tai buvo politikų rankose, mes sakėme, metus niekas nieko nedarė. Dabar, kai visiems akivaizdu, kad rimta problema, bando paskubomis kažką daryti. Europos Komisija (EK), kuri atsakinga už liberalią reformą, permeta atsakomybes atskiroms šalims.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Sakėte, kad V. Putinas – viena trečioji problemos, o kas kitos dvi trečiosios?

– Yra du liberalizavimai – didmeninis, kuris veikia pagal ribinio brangiausio gamintojo principą, ir mažmeninis, kuris žmonėms primeta problemą rinktis tiekėjus, žiūrėti, ar jie bankrutuos, ar ne, derinti planus.

– Ką dabar daryti? Rinka jau liberalizuojama, vartotojai išsibarstė pas atskirus tiekėjus.

– Reikia arba iš naujo pergalvoti iš pagrindų, aišku, nėra laiko, arba apeiti algoritmus aplink.

– Ekonomikos ministras Dainius Kreivys sako, kad negali pažadėti nieko iki savaitės galo, bet vartotojui kilovatvalandės kaina bus 24–28 centai. Ar tai būtų labai prastai?

– 24 centai nebūtų labai traumuojantis dalykas nei žmonėms, nei verslams. Įdomu, kokiais ištekliais pasiekti tai, kai rinkoje formuojasi 50–60 centų. 10 centų už kilovatvalandę subsidija kainuotų 2 proc. BVP. Tai labai rimti skaičiai. Nekalbu apie šilumą...

– Atrodo, kad šalies gynybai gali būti mažiau skiriama nei elektros kainoms kompensuoti.

– Taip. 10 centų už kilovatvalandę yra visas gynybos biudžetas. Valdžia lįs į deficitą.

– Ar Vokietijos dosniai remiama visuomenė neišbalansuos situacijos Europoje?

– Gelbėjimas pavieniui vyksta kuris laikas ir pavasarį ispanai su portugalais priėmė panašius sprendimus, apeidinėjo kvailą algoritmą, subsidijuodami dujų kainas. Bėda, kad EK palaikė viską, o gelbėjimasis vyksta pavieniui. Rizikuojame rinkos fragmentacija, rizikuojame, nes valstybės turi skirtingo gylio kišenes.

– Kodėl Vokietija plačiai atveria kišenes?

– Vokietija – pramonės šalis. Ten energija labai svarbi, daug sunkiosios, chemijos pramonės. Lietuvoje nėra tokių sunkių industrijų, „Achema“ nebedirba. Praleido Lietuvos politikai metus nuo rimto signalo, kuris turėjo priversti reaguoti nelaukiant karo. Net prasidėjus karui ilgai buvo delsta.

– O kodėl?

– Nes yra inercija. Pradžioje matėme, kad politikai ginė algoritmus, liberalizaciją. Jie negalėjo imtis veiksmų, nes buvo įsitikinę, kad viskas gerai veikė. Tačiau dabar Vyriausybės vadovai nebelaukia ministrų postringavimų ir pradėjo kvestionuoti modelį.

– Ar viršpelnio dalijimosi modelis mums būtų naudingas?

– Problema, kad 99 proc. politikų nežino, kas tas viršpelnis. Tai grąža, kuri viršija alternatyvias sąnaudas – vidutinius kaštus ir normalų pelno lygį.

– Ką mums reikštų derėtis su švedais dėl viršpelnio?

– Švedija abstrakti sąvoka. Viršpelnius gauna konkrečios įmonės: valstybinės, iš dalies valstybinės ir privačios. Prasidės rimtas cypimas, kai iš ko nors peš plunksnas. Klausimas, kaip sukurti mechanizmą, apimant teisnius aspektus. Pamatysime, kuo tai baigsis, nes tai nebus lengvas procesas.